Kartą pabandžiusi skristi, sustoti nebegalėjo
Mokykloje, karjeros būrelyje, mokytoja vaikams liepė ant lapelio parašyti tai, kuo užsiimti ateityje jiems būtų įdomu, tačiau atrodytų neįmanoma. Kiek pagalvojusi, tuo metu 10-oke buvusi Greta užrašė – būti lėktuvo pilote.
„Tuo laiku jau buvome verčiami galvoti, ką veiksime toliau, o kad būtų lengviau išsiaiškinti, darydavome įvairias užduotis, atlikdavome testus, – prisimena G.Adlytė. – Kai parašiau, kad noriu būti pilotė, susimąsčiau, kodėl tai neįmanoma? Pradėjau domėtis, o vėliau mokyklos skelbimų lentoje pamačiau aeroklubo reklamą.“
Pradėjusi rinkti informaciją, Greta sužinojo, kad Lietuvoje aviacija yra realiai pasiekiama svajonė. Pamažu ji susipažino su skraidymais užsiimančiais žmonėmis, vis daugiau domėjosi, o galiausiai pati ėmė skraidyti aeroklube.
„Norėjau pabandyti, įsitikinti, ar man iš tikrųjų patinka aviacija, ar tik atrodo įdomu. Pabandžiau, patiko ir užsikabinau, – pasakoja G.Adlytė. – Sklandymo kursuose klausėme teorinių paskaitų, teko išlaikyti 9 egzaminus ne tik mokymo organizacijoje, bet ir Vilniuje, kur turėjome valstybinius patikrinimus. Po kelių mėnesių pradėjome mokytis skraidyti.“
Greta neslepia – kuo daugiau skraidė, tuo labiau jai tai patiko. Ji buvo sužavėta, kaip jau pirmo skrydžio metu, nors ir su instruktoriumi, galėjo skristi pati.
„Buvo labai įdomu. Pojūtis, kai gali būti ore, erdvė, kurioje esi, galimybė išbandyti orlaivį... Viskas žavėjo. Sunku apsakyti jausmą, kuris aplanko skrendant, reikia pabandyti, jog suprastum“, – šypsosi G.Adlytė.
Sunku apsakyti jausmą, kuris aplanko skrendant, reikia pabandyti, jog suprastum
Greta su kolegomis net juokauja, kad skraidymas yra liga – anot jos, vieną kartą pabandžius, nebeįmanoma sustoti. Aviacija jai taip patiko, jog sužinojusi apie galimybę tai studijuoti nemokamai Vilniaus Gedimino technikos universitete, ji stengėsi kuo geriau pabaigti mokyklą, kad galėtų ten įstoti.
„Pradėjus studijas, persikrausčiau į kitą miestą ir gyvenimas pasikeitė kaip visiems studentams. Mokslų metu turėjome universitetinius ir profesinius dalykus: pirmais metais įgijome bendrinių žinių, tačiau pamažu aviacijos vis daugėjo. Po antro kurso, vasarą, pradėjome praktiką ir likusius metus, dažniausiai šiltuoju sezonu, skraidydavome“, – pasakoja G.Adlytė.
Greta pripažįsta dar pirmame kurse supratusi, kad vien studijos didelio žinių bagažo nesuteiks, todėl, kaip ir daugelis bendrakursių, pradėjo dirbti. Kurį laiką vienu metu ji derino du darbus, studijas, praktiką, hobius ir neslepia, jog viską aprėpti buvo iššūkis.
„Džiaugiuosi, kad anksti pradėjau dirbti aviacijos srityje – studijos nebuvo itin intensyvios, per 5-erius metus įgijome magistro laipsnius, tačiau mokytis vis tiek reikėjo, – sako G.Adlytė. – Pačią intensyviausią vasarą nelabai įsivaizduoju, kaip man pavyko viską suderinti. Tikriausiai, kai nori, viskas yra įmanoma.“
Pirmą savarankišką skrydį prisimins visą gyvenimą
Greta pasakoja, kad valdyti lėktuvą mokėsi tiek ant žemės, tiek ore – tam yra skrydžių instruktoriai. Iš pradžių studentai skrido „Cessna 172“ lėktuvu, o praktikos pabaigoje perėjo prie dvimotorio „Piper PA-34 Seneca“.
„Mokėmės skraidymo manevrų, kaip reikia skristi, kilti, tūpti, o vėliau pradėjome skraidyti maršrutais – skrisdavome po Lietuvą, į oro uostus, kur mokydavomės, kaip reikia atlikti įvairias procedūras, nes turime vadovautis tam tikromis taisyklėmis. Taip pat mokėmės skristi blogesnėmis oro sąlygomis, sudėtingesniais orlaiviais, turėjome ir praktiką simuliatoriuje“, – aiškina G.Adlytė.
Tam, kad būsimasis pilotas galėtų pirmą kartą skristi orlaiviu vienas, turi gauti instruktoriaus, kuris įvertina jo sugebėjimus, leidimą. Yra sudaryta ir patvirtinta mokymo organizacijos standartinė programa, kurioje nurodoma, jog po antro kurso, 9-10 valandų skraidymų, studentas jau turėtų skristi vienas, tačiau taip pat atsižvelgiama į kiekvieno individualų pasirengimą.
„Pirmus skrydžius pilotai tikriausiai prisimena visą gyvenimą. Tai tikrai yra išskirtinis jausmas, kai žinai, kad tavimi jau pasitiki ir gali skristi vienas. Aš šios akimirkos labai laukiau ir man buvo gera, – prisimena Greta. – Tik gal įspūdingesnis skrydis buvo, kai pirmą kartą viena skridau sklandytuvu, nes tai įvyko anksčiau. Tą momentą lygiai taip pat prisimenu kaip nepakartojamą akimirką.“
Pirmus skrydžius pilotai tikriausiai prisimena visą gyvenimą. Tai tikrai yra išskirtinis jausmas
Nors G.Adlytė pirmojo savarankiško skrydžio itin laukė ir jautėsi pasiruošusi, ji pripažįsta minimaliai jaudinusis, tačiau su tuo pavyko susidoroti. Anot Gretos, toks skrydis yra visai kitoks nei skrendant su instruktoriumi, kadangi niekas nepatikrins, ar viskas tvarkoje, o ir visa atsakomybė krenta tik ant jos pečių.
„Savijauta pirmo skrydžio metu priklauso nuo kiekvieno individualiai ir žmogaus pasiruošimo. Jeigu nesijauti pasirengęs, skrydis gali kelti baimę“, – sako Greta.
Studijų metu daug dėmesio skiriama ir pasiruošimui galimoms kritinėms situacijoms. G.Adlytė aiškina, kad visiems atvejams pasirengti neįmanoma, tačiau stengiamasi išmokti žingsnius, kaip reikėtų elgtis, taip pat yra imituojamos įvairios situacijos.
„Būdami ant žemės, mokomės teorijos, ką būtų galima padaryti, ruošiamės psichologiškai. Vėliau praktikos metu yra standartiški pratimai, kai imituojamos situacijos, kad kažkas nutiko ne taip – pavyzdžiui, skrendant lėktuvu, atsakė variklis. Tuomet atliekame veiksmus, kurie yra saugiausi“, – teigia Greta.
Darydami imitacijas, pilotai pasiruošia tam atvejui, jeigu jis įvyktų realybėje. Išmokus elgtis neplanuotose situacijose, jų reakcijos laikas būna trumpesnis ir gali greičiau atlikti reikiamus veiksmus.
„Turint pasirengimą, mums neplanuotas situacijas išspręsti paprasčiau ir jos nebūtų tokios baisios. Labai svarbu yra nepasiduoti emocijoms ir daryti viską taip, kaip išmokome. Imitacijos padeda ir ne be reikalo jų mokomės. Žinoma, prisideda patirtis, asmeninės žmogaus savybės, kaip jis reaguoja į stresą“, – pasakoja G.Adlytė.
Pačiai Gretai taip pat jau yra pasitaikę atvejų, kai skrendant iškyla nenumatytų problemų, tačiau pilotei pavyko jas išspręsti ir saugiai nutūpti ant žemės.
Skrydžio metu jaučiamas pojūtis yra neapsakomas
Praėjusių metų vasarą studijas baigusi Greta sako, kad sėkmingai pabaigus mokslus, galima gauti licenciją ir jaunieji pilotai gali ieškotis darbo. Vis dėlto šiuo metu rinkoje, anot jos, jie yra laikomi be patirties, todėl patiria daugiau sunkumų.
„Tam, kad galėtume skristi, pavyzdžiui, „Boeing“ ar „Airbus“ lėktuvais, mums reikėtų išklausyti papildomus mokymus. Anksčiau avialinijos pačios juos suteikdavo su idėja, jog pilotai vėliau atidirbs. Tačiau dabar pilotų pasiūla yra didelė ir jie jau turi reikiamų kompetencijų“, – aiškina G.Adlytė.
Nors pati Greta dar nedirba avialinijose, ji išskiria, kad šiame darbe sunkiausia yra grafikas – skrydžiai vyksta įvairiu paros metu, todėl kartais tenka skristi 5 valandą ryto ar vėlai vakare. Be to, organizmui dažnai sunku prisitaikyti prie nuolatinio laiko zonų keitimo. Tačiau, jos manymu, viską atperka jaučiamos emocijos skrydžio metu.
„Buvimas ore yra kažkas kitokio – daugiau emocijų kelia ne tik matomas vaizdas, bet pats pojūtis. Taip pat džiugina nemonotoniška darbo aplinka, kadangi kiekvienas skrydis yra kitoks, skirtingi orai ir vietos“, – vardina G.Adlytė.
Buvimas ore yra kažkas kitokio – daugiau emocijų kelia ne tik matomas vaizdas, bet pats pojūtis
Nuo pat idėjos tapti pilote pradžios Gretą itin palaikė tėvai, kuriems, jos manymu, išgirdus dukros svajonę, turėjo būti šiek tiek keista. Tačiau ji džiaugiasi niekada nesusidūrusi su replikomis, kad aviacija skirta tik vaikinams. Vis dėlto G.Adlytė neslepia apie tokį stereotipą girdinti, tik viliasi, jog pamažu jam ateina pabaiga.
„Anksčiau buvo neįprasta matyti automobilį vairuojančią moterį, o dabar tai yra normalu. Panaši situacija ir aviacijoje, be to, yra kompanijų, kurios net skatina moteris būti pilotėmis, nes orlaiviai šiais laikais yra tikrai pažengę. Ten nebereikia turėti daug fizinės jėgos, viskas yra pritaikyta tiek moterims, tiek vyrams. Moterų šioje srityje daugėja ir man dėl to labai smagu“, – džiaugiasi Greta.
Nori išbandyti save avialinijų pilotės darbe
Šiuo metu Greta dirba privačioje pilotų mokykloje, kurioje ruošiami nauji pilotai. Nors dabar ji darbuojasi ofise ir yra atsakinga už organizacijos priežiūrą, dėl karantino G.Adlytei reikia prisiliesti ir prie kitų darbų.
„Kadangi negalime visi būti darbe, tenka keistis. Todėl būna, kai reikia priimti studentų egzaminus, dėstyti paskaitas. Be to, aš vis dar tęsiu savo veiklą aeroklube, kur vasarą skraidome, o žiemą ruošiame techniką, reikiamus dokumentus, – pasakoja Greta. – Tik skraidymų yra mažiau, kadangi jau baigiau skrydžių praktiką ir dabar viskas priklauso nuo mano finansų. Stengiuosi skraidyti kuo daugiau, bet ne visada pavyksta.“
Jau metus žmonių gyvenimą jaukianti COVID-19 pandemija ir griežti karantino ribojimai Gretos užsiėmimų beveik nepalietė. Savo praktiką ji baigė prieš tai, kai Lietuvoje buvo įvestas karantinas, todėl ji jaučiasi rami suspėjusi pabaigti reikiamus skraidymus.
„Pirmo karantino metu skrydžiai buvo sustoję, o šis karantinas yra šiek tiek laisvesnis – studentai ir pilotai gali skraidyti. Mažojoje aviacijoje nėra didelių ribojimų, todėl kiek išeina, stengiamės mokytis, vis paskraidyti“, – sako G.Adlytė.
Dėl tvyrančios nežinios Greta nelabai gali planuoti savo ateitį, todėl stengiasi laukti, kol pandemija pasibaigs ir pilotai vėl taps reikalingi. Ji neslepia, kad svajonė vis dar tokia pati didelė ir G.Adlytė nori suktis aviacijoje, kiek tai yra įmanoma.
„Labai norėčiau pabandyti avialinijų pilotės darbą, nors žinau visokių istorijų – ne visiems ten patinka. Tačiau neatmetu galimybės skraidymo mokyti kitus, kadangi dėstau teoriją, man įdomu bendrauti su žmonėmis. Kitų mokymas taip pat yra puikus darbas, susijęs su skraidymais“, – svarsto Greta.
G.Adlytė yra pavyzdys, įrodantis, kad net ir netikėčiausias svajones galima įgyvendinti. Savo patirtimi pasidalinusi pilotė nori, jog žmonės nebijotų svajoti ir bandytų, kadangi turint noro, visada galima rasti būdą, kaip svajonę paversti įmanoma.
„Man aviacija iš pradžių atrodė neįmanoma, nes mano aplinkoje nebuvo jokių aviatorių. Ji dėl to daugeliui atrodo nepasiekiama, nes žmonės nepažįsta aviacijos iš arti ir ji iš šalies atrodo sudėtinga. Tačiau norint tapti pilotu, svarbiausia turėti noro – labai daug ko galima išmokti“, – tikina Greta.
Žmonės nepažįsta aviacijos iš arti ir ji iš šalies atrodo sudėtinga
Dar mokyklos laikais į aviaciją pasukusi G.Adlytė džiaugiasi atėjusi į šią sritį. Todėl ji ragina kitus bandyti įdomias veiklas ir taip siekti savo svajonių.
„Būtų neįdomu visą gyvenimą gyventi svajojant, bet nebandant to įgyvendinti. Aš visada įsivaizdavau, kad mano gyvenimas bus prie popierių ir dirbsiu ofise, nors šiuo metu taip ir yra, – juokiasi Greta. – Tačiau šalia manęs yra aviacija, kuri suteikia veiksmo, leidžia judėti, keliauti. Man tai yra labai įdomu ir jaučiuosi savo srityje.“
