Grupė „Kitokios“ lankė vaikus praėjusį savaitgalį. Kaip tik tuo metu, kai „Talentų šou“ surengė Labdaros ir paramos fondas „Dėl vaikų ateities“. Vaikų namų aklėtiniai šoko dainavo, lipdė, sekė pasakas, piešė ir net pynė kasas.
„Norėjome atkreipti dėmesį į globos namuose gyvenančių vaikų problemas ir, pasitelkdamos muzikos galią, įnešti į jų kasdienybę džiaugsmo, šilumos, tikėjimo ir vilties“, – pasakojo grupės narė Alvyda Chmelevskytė.
„Vaikai... Jie visada sako tai, ką galvoja. Jie nesivaržydami užduoda klausimų, kurie mums atrodo nepatogūs. Jie nesistengia visiems patikti. Vaikai turi pačią svarbiausią žmogišką savybę – buvimą savimi... “ – negalėdama sutvardyti ašarų kalbėjo grupės vokalistė Rosita Valančiūtė.
„Žinote, kartais pavargsti nuo tų visų įžeidinėjimų, šlykščių komentarų, iškraipytos informacijos apie save ar mergaites, stengiesi nusiraminti – toks juk darbas šou pasaulyje. Po to vizito visos šios mintys man tapo apsurdiškos ir nebereikšmingos, kai priėjęs mažas berniukas man pasakė: tu labai panaši į mano mamą, ar galiu tave apkabinti? Pasaulis dužo po kojomis... Ir jei tokia šio apsikabinimo kaina ir tokia jo galia... Tai atperka viską ir niekada neprilygs miniai plojančių žiūrovų. Ten esantys vaikai visai tokie patys kaip mano mažieji: tokie pat įdomūs, judrūs, šilti, aprengti, pamaitinti. Vienintelis skirtumas – jiems reikia tėvelių meilės, jiems reikia apkabinimo ir jausmo – būti reikalingam, o kiek daug jų to neturi“, – neslėpdama apmaudo atviravo grupės įkūrėja ir vadybininkė Renata Klimaitytė.
„Buvo gera prisidėti prie šio gražaus renginio, kitaip tariant, gerumo akcijos, kuri vaikams atneša džiaugsmo, praskaidrina kasdienybę. Pati esu kilusi iš Alytaus ir šis miestas man kelia ypatingų sentimentų. Gavusi pasiūlymą prisidėti nė nedvejojau. Juk tai vaikai, juk tai mano gimtasis miestas. Nepamiršiu turbūt tos laimės, to džiaugsmo vaikų akyse, kurį sukėlė mūsų grupės pasirodymas, pabuvimas kartu, pašnekesiai. Prisiminus, kaip jie visi nuoširdžiai dainavo, plojo, šoko, man akyse kaupiasi ašaros. Tai pažadino norą kartoti tokias gerumo akcijas ir, manau, tai tik pradžia labai dideliems darbams“, – emocionaliais prisiminimais dalijosi Oksana Šklėriūtė.
