„Aš tąkart jau mąsčiau apie savižudybę... Ta būsena mane išgąsdino, tad, ačiū Dievui, nėriau į sportą neatsigręždama. Per tuos šešerius metus mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Pagaliau esu laiminga“, – portalui Žmonės.lt sako liepą Guinneso rekordą užfiksavusi K.Žemaitytė.
Sporto trenere dirbanti moteris sutiko pasidalinti savo istorija, kurioje buvo visko – ir ašarų, ir džiaugsmo akimirkų, ir skaudžių aplinkinių replikų, ir didžiausio svajonių išsipildymo.
Kristina, šiandien džiaugiatės Guinnesso rekordu sporto srityje, tačiau minėjote, kad iki 34-erių nė nemąstėte apie fizinę veiklą. Koks buvo jūsų gyvenimas iki tol?
Nuo pat mažens buvau labai ligota – buvau ir fiziškai, ir psichologiškai labai silpna. Teko nuolat vykti į ligonines, poliklinikas, tad apie kūno kultūros pamokų lankymą tuomet net nebuvo kalbos. Prisimenu, kol kiti vaikai žaisdavo kvadratą, tinklinį, aš tiesiog pavydžiai juos stebėdavau. Tiesiog nepajėgdavau žaisti...
Visa tai tęsėsi ir paauglystėje. Kai draugai keliaudavo kur nors į kalnus, plaukdavo baidarėmis, aš juos ir toliau pavydžiai stebėdavau. Man būdavo per sunku – kartu su jais nespėdavau, blogai jausdavausi... Tas noras sustiprėti ir pradėti gyventi aktyvų gyvenimą buvo nepasiekiama svajonė, kurios aš ir nesiekiau ilgus metus.
Sportuoti pradėjote 34-erių. Koks įvykis tapo lūžiu, paskatinusiu keisti savo gyvenimą ir siekti svajonių?
Būdama 34-erių dirbau sveikatingumo trenere, kuri sudarydavo mitybos ir mankštos planus. Ironiška, nors mokiau sveikos gyvensenos aplinkinius, pati nemokėjau susitvarkyti su savimi – nesportavau, o ir laikydavausi alinančių dietų. Mano svoris šokinėdavo – esu svėrusi ir 100 kilogramų, ir itin mažai, tad nieko keisto, kad galiausiai sveikata visiškai pašlijo.
Perkopusi 30-metį susirgau labai sunkia depresija, nes mano svajonės buvo didelės, o jų siekti aš vis negalėjau. Norėjau kažką tokio nuveikti gyvenime, bet tam neturėjau nė kiek jėgų. Mane pradėjo slėgti nuolatinis liūdesys, kurį išblaškydavo tik alkoholis. Tik jo pavartojusi pasijausdavau geriau. Tuomet pagavau save, kad jau pirmadienį laukiu penktadienio, kad tik galėčiau nueiti į vakarėlius... Tiek nusekinau savo organizmą, kad vieną rytą pabudau ir išsigandau savo minčių –pradėjau galvoti apie savižudybę. Labai išsigandau. Supratau, kad turiu keistis, nėra kito pasirinkimo.
Iškart po savo 34-ojo gimtadienio nuėjau į sporto klubą. Kažkodėl šovė ta mintis. Aišku, jau prieš tai buvau ne kartą bandžiusi eiti sportuoti, tačiau greitai mesdavau. Tas bandymas buvo išskirtinis.
Kuo tas bandymas sportuoti buvo kitoks?
Tąkart mane apėmė didžiulė vidinė motyvacija, atsivėrė kažkoks stiprus variklis (šypsosi). Galbūt todėl, kad tąkart kreipiausi į asmeninį trenerį, nesirinkau grupinių treniruočių, tad treneris mane motyvavo, užvedė į tinkamą kelią. Man labai pasisekė, kad patekau pas puikų trenerį, kuris mane palengva vedė sporto keliu. Po mėnesio pajutau ženklius pasikeitimus gyvenime ir tada dar labiau įnikau į sportą.
O kaip gyvenime atsirado „crossfit“ treniruotės? Juk ši sporto šaka reikalauja ypatingai daug jėgos ir ištvermės.
Noras įžengti į tą pasaulį gimė po metų. Pamenu, tąkart mane treneris nusivežė į „Crossfit“ varžybas. Aš tada pamačiau tas žavias atletes ir net nežinau, kas man pasidarė, pasakiau sau: „Noriu būti tokia, kaip jos“. Treneriui pasakiau dar ambicingiau. Tariau, kad noriu dalyvauti tokios varžybose (nusijuokia). Jis tąkart tik pradėjo juoktis, nes, nors aš ir buvau fiziškai sustiprėjusi, iki „crossfit“ man dar buvo oho, kaip toli. Tačiau netikėtai jis tik pridūrė: „Gerai, bandom“. Taip ir prasidėjo.
Štai, penkeri metai, kai užsiimu šia sporto šaka, sportuoju keturis kartus per savaitę. Kardinaliai pasikeitė mano gyvenimo būdas, mityba, atsisakiau alkoholio, pradingo vakarėliai. Tiesiog pradėjau siekti aukštumų sporto srityje.
Minėjote, kad treneris iš pradžių pasijuokė iš jūsų pareiškimo, jog būsite atletė. O kaip reagavo artimieji?
Iš pat pradžių draugai skeptiškai reagavo, juokėsi iš mano svajonių. Visi kone sutartinai sakė: „Ką tu čia darai? Tau negalima sportuoti“. Tuos pasakymus aš buvau girdėjusi visą savo gyvenimą. Galbūt todėl faktą, kad dalyvauju varžybose, kad sportuoju su dideliais svoriais, ilgai slėpiau nuo tėvų. Bijojau, kad mamai sustos širdis. Mama tik praėjus kuriam laikui sužinojo apie mano svajones ir užmojus (šypteli).
O kokios buvo pirmosios varžybos, kuriose sudalyvavote?
Pačios pirmos varžybos, kuriose sudalyvavau, buvo organizuotos mano sporto klubo. Jos buvo skirtos pradedantiems, tai buvo puikus startas. Tiesa, tuomet aš „Crossfit“ buvau sportavusi tik pusmetį, tad treneris mane įkalbinėjo dar neiti į varžybas, dar palaukti, pasiruošti daugiau. Aš jo nepaklausiau, tad galiausiai jam teko mane ruošti (juokiasi).
Kai užsirašiau į varžybas, artimoji aplinka pradėjo dar labiau juoktis iš mano svajonių. Sakė: „Ką tu čia sugalvojai?“. Prisimenu, pirmųjų varžybų metu buvau tiek įpykusi dėl tų pajuokų, kad net sugebėjau jose iškovoti pirmą vietą. Tas vidinis pyktis ir noras įrodyti mane vedė į priekį.
O ar per tuos šešerius metus pačiai nėkart nesinorėjo visko mesti?
Buvo visko. Buvo labai daug nusivylimų, nes mano norai buvo dideli, o galimybės ribotos. Tas sportas tikrai nėra lengvas, tad, būdavo, grįžti namo, nuverki posmą ir sakai, kad jau viskas, mesi. Bet viskas praeina. Ta svajonė, būti kaip tos anksčiau regėtos atletės, buvo labai didelė. Ji nugalėdavo visas abejones ir nesėkmes.
Dabar jau pati esate atletė, į kurią norisi lygiuotis. Neseniai pasiekėte Guinnesso rekordą. Kokį rekordą pavyko pagerinti?
Dariau pritūpimus su savo kūno svorio štanga. Reikėjo per minutę padaryti kuo daugiau pritūpimų. Guinnesso rekordų puslapyje buvo užfiksuotas 30 pritūpimų rekordas. Nusprendžiau, kad artėjančio 40-mečio proga padarysiu 40 pritūpimų. Deja, rekordui pavyko sutūpti 37 kartus, nors iki tol per vienas varžybas pritūpiau 39 kartus. Galbūt koją pakišo karštis, o ir štanga buvo šiek tiek sunkesnė... Tačiau savo rezultatu esu labai patenkinta. Pasaulio Guinnesso rekordą pavyko pagerinti net 7 pritūpimais! Dar turiu kur tobulėti (nusijuokia).
Spėju, kad Guinneso rekordu jūsų užmojai neapsiribojo. Kokių dar tikslų turite?
Oi, Guinnessu tikrai mano norai neužsibaigė. Aš turiu dar daug ir didelių svajonių, susijusių su „crossfitu“. Jos kol kas net man pačiai atrodo šiek tiek nerealios, bet pagalvojus apie tai, kokia sunki buvo mano pradžia, viskas atrodo įmanoma. Tik kol kas nenoriu nieko atskleisti. Dar tikrai išgirsite (šypsosi).
Fotogalerija:
