Nesate ta, kuri tyliai praktikuoja sveiką gyvenimo būdą. Savo mintis, ką verta dėti į burną, o ko ne, transliuojate viešai. Štai dabar rašote knygą... Ant kokių dramblių laikosi jūsų, matematikės ir ekonomistės pagal išsilavinimą, įsitikinimas, kad turite teisę tai daryti? Prisiėmėte nemenką atsakomybę...
Mano įgytas išsilavinimas ir leidžia tai daryti! Dar – pomėgiai. Kaip žinia, antroje gyvenimo pusėje daugybė žmonių daro ne tai, ko mokėsi, bet tai, kas patinka. O dėl diplomo... Pasaulyje pilna prastų specialistų, tarp jų – ir biologų, dietologų, kurie, nors ir turi specialų išsilavinimą, mus klaidina. Man diplomas – ne argumentas, kad žmogus gali (arba negali) apie ką nors kalbėti. Aš sakau: „Šitą dalyką apmąsčiau, pati patikrinau ir dar įvertinau kitų argumentus. Tikėkite manimi tik tuo atveju, jei manote, kad gebu analizuoti, jei mano argumentai jums atrodo logiški ir svarūs.“ Ne šventieji puodus lipdo... Bet jūs teisi – aš prisiimu didesnę atsakomybę kalbėdama apie sveiką gyvenseną nei „diplomuotieji“.
Kita vertus, kalbu kaip eilinė vartotoja, kuriai kišama mintis, kad esu neįgali suvokti ir vertinti šiandieninės mitybos teoriją ir praktiką. Kuriai pateikiamos kažkieno sukramtytos išvados, nors tame pačiame ceche visada buvo, yra ir bus skirtingai mąstančių specialistų. Pagaliau ne tik žmonės, bet ir laikas keičia tai, kas atrodė nepajudinamai teisinga. Taip yra šiandien, lygiai taip buvo ir vakar. Ausyse tebeskamba mano babos, kuri mėgo skaityti visokius žurnaliukus, žodžiai: „Nesuprontu: burokelia – gera ar burokelia – bloga?“ Buvau kokių šešerių, kai ji svarstė apie tuos burokėlius, nes kažkurią dieną perskaitė vienokią informaciją apie juos, o po mėnesio – jau visai priešingą.
Ir prieš penkiasdešimt metų gyvenę žmonės, ir mes girdime: „Štai tokia yra norma, ja ir turite vadovautis.“ O kas ta norma? Orientyras, dėl kurio kažkas tam tikru metu susitarė... Statistinis dydis, kuris nėra absoliutus ir tikrai netinka absoliučiai visiems. Kiek yra žmonių, kurie gerai jaučiasi turėdami „nenormalų“ kraujospūdį! Mityba – sritis, kur daug tikimybinių dalykų ir alternatyvių teorijų. Todėl tik jūs patys galite nuspręsti, kas jums tinka, o kas ne. Galvokite savo galva.
Bet kaip tai nuspręsti? Kelias, kuriuo einate jūs, daugeliui nepriimtinas – baisiai daug laiko ir pastangų tektų investuoti, kad surinktum informaciją, palygintum, išanalizuotum... Klausytis intuicijos?
Kaip nuspręsti – esminis klausimas, į kurį mėginu atsakyti savo knygoje. Pateikiu savo supratimą, ką reikia žinoti norint priimti vienokį ar kitokį sprendimą. O intuicija... Ji – labai apgaulingas dalykas: jums atrodo, kad kažką kužda intuicija, o pasirodo – senas kvailas įprotis (juokiasi). Arba reklama, kurios jūs sąmoningai nepastebėjote, bet ją užfiksavo pasąmonė. Kai pradedi save stebėti, kreipti dėmesį į pojūčius, kūno siunčiamus signalus, visokie išoriniai klaidintojai vis mažiau ir mažiau veikia, vis geriau ir geriau supranti, kas tau tinka, o kas ne, ko kūnas nori šią minutę. Pavyzdžiui, kad jis nori ne maisto, bet vandens. Arba kad jam dabar trūksta gliukozės, – tada suvalgai sausainį ar gabaliuką šokolado.
Paskui nesigraužiate dėl suvalgyto ten esančio cukraus, apie kurio žalą sveikatai dabar tiek daug kalbama?
Tikrai ne. Atkreipkite dėmesį – suvalgau ne pakelį sausainių, ne visą plytą šokolado... Saiko pojūtis atsiranda, kai neįsivarai į kampą visokiais draudimais. Yra teorija, kuri teigia, jog ypač svarbu rūpintis, kad į organizmą patektų kuo mažiau jo terpę rūgštinančių produktų (cukrus, balti miltai, mėsa...) ir kuo daugiau šarminančių (daržovės, vaisiai, šarminis vanduo...). Gali labai valingai siekti užsibrėžto tikslo savaitę, tačiau pakanka vieno pykčio protrūkio ir visos tos pastangos nueina šuniui ant uodegos, nes pyktis iškart organizmą užrūgština (juokiasi)... Kaip ir stresas apskritai... Ar šiuolaikinis žmogus gali jo išvengti?
Mano nuomone, visi sveikos gyvensenos orientyrai geri, bet jie turi būti platūs. Tiesiog eksperimentuoji, laviruoji, renkiesi... Ir žingsnis po žingsnio vis geriau susigaudai, kas ir kaip.
Būtent taip – žingsnis po žingsnio. Atsisakai baltos duonos ir vartoji tik juodą – jau gerai. Vėliau pamatai, kad tos juodos duonos asortimentas – didžiulis: su cukrum arba be jo, su organizmui nereikalingais maisto priedais arba be jų, su mielėmis arba su raugu... Skaitai sudėtį ir renkiesi. Lygiai taip pat elgiesi su kruopomis, kurių irgi yra skirtingų rūšių ir kurias galima labai išradingai paruošti. Juk košėms pagardinti tinka ne vien sviestas ir cukrus – kodėl nepamėginus įvairių rūšių ir skonių aliejaus, prieskonių, šviežių ir džiovintų vaisių, uogų?..
Visą interviu skaitykite žurnalo „Laima“ gegužės numeryje.
