„Tau pavyko prasimušti nepaisant to, kad esi iš Ukmergės, – sąmojingai interviu su svečiu pradėjo pokalbių šou vedėjas Justinas Jankevičius ir čia pat su savitu sarkazmu tęsė toliau. – Kas toks yra Gytis Ivanauskas ir kokio tai lygio menininkas, aš supratau tuomet, kai kartu dalyvavome projekte „Šok su manimi“. Aš užėmiau šeštą vietą, o tu – trečią. Užtat galiu sakyti, kad pralaimėjau ne bet kam, o Gyčiui Ivanauskui.“
Tai buvo vienas iš pokalbio epizodų, išprovokavęs publikos juoką, mat žinomas šokėjas ir choreografas turėjo pripažinti, jog prieš 9 metus, dalyvaudamas populiariame televizijos projekte, finale nusileido dainininkams Šorenai bei Liudui Mikalauskui.
Nuo architekto iki geodezininko
Kalbėdamas apie savo ligšiolinį profesinį kelią, G. Ivanauskas prisipažino nesvajojęs tapti aktoriumi ar šokėju, tačiau dabar suvokia, jog buvimas scenoje – jo pašaukimas. Iki vienuoliktos klasės mokęsis Ukmergės dailės mokykloje, vėliau jis įstojo į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją ir nuo to laiko gyvena Vilniuje. Netrukus 38 metų sukaktį minėsiantis teatralas sostinėje praleido jau gerokai daugiau kaip pusę gyvenimo.
Beje, dar šį mėnesį jis buvo suplanavęs egzotišką gimtadienio kelionę į Šri Lanką, tačiau darbai viską apvertė aukštyn kojomis. Teks vykti į teatro gastroles Lenkijoje.
Grįždamas kelis dešimtmečius atgal, G.Ivanauskas prisiminė savo karjeros vingius: baigęs gimnaziją, jis ketino studijuoti architektūrą, tačiau pritrūko balų ir pavyko įstoti tik į antruoju numeriu pasirinktas statybos inžinerijos studijas. Tai nebuvo blogiausias variantas, mat toliau sekė geodezija, kvatodamas prisiminė aktorius.
„Pasimokiau tris mėnesius ir tiek man užteko, kad suprasčiau, jog negaliu savęs kankinti. Nusprendžiau mesti. Kurį laiką dirbau vienoje televizijų – verčiau iš anglų kalbos filmus ir serialus“, – pasakojo G.Ivanauskas.
Mokėsi iš geriausiųjų
Dar būdamas šešerių jis lankė pramoginių šokių užsiėmimus, bet tai neturėjo nieko bendro su šokiu, kurio vėliau mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Čia jis įstojo susiviliojęs Anželikos Cholinos vadovautu kursu, mat galėjo išsyk mokytis ir šokio, ir aktorystės meno.
„Ilgą laiką manęs klausdavo, ar aš aktorius, ar šokėjas. Visą laiką atsakydavau, jog šitą specialybę ir pasirinkau, kad galėčiau daryti ir tą, ir aną. Pagal darbų praktiką, visų pirma, esu aktorius. Bet šokis visada ėjo paraleliai. Mane jis labai užkabino besimokant. Tuomet praėjome begalę laikotarpių, žanrų ir stilių. Norėjosi kažkaip išnaudoti, atiduoti žmonėms ir perteikti savo versiją, kaip aš tą suprantu. Pradėjau kurti šokio spektaklius Gyčio Ivanausko teatre ir visi galvojo, kad Gytis Ivanauskas yra šokėjas“, – savaip profesinius prioritetus sudėliojo G.Ivanauskas.
Pašnekovas tikino visada darantis tik tai, kas jam patinka. Dažnai pasikliaudamas intuicija, jis sako nujaučiantis, su kokia veikla prasidėti ir koks iš to bus rezultatas, o prie ko verčiau išvis nesiliesti.
Aktorius dėkingas likimui už suteiktas galimybes gana anksti įsilieti į profesionalųjį teatrą: „ Aš labai staigiai įkritau į pagrindinius vaidmenis ir patekau pas gerus režisierius. Man nereikėjo to „pakilimo tako“, kad kažkur eiti, daryti, stengtis, rodytis. Labai greit įsimylėjau tai, ką dariau. Visa mano mokykla buvo praktika pas režisierius Oskarą Koršunovą ir Gintarą Varną.“
Publikai nepataikaujantis keistuolis
Pirmąjį savo vaidmenį O.Koršunovo režisuotame spektaklyje „Ugnies veidas“ jis gavo būdamas devyniolikos. Neilgai trukus sekė ir kitas pripažinimo vertas vaidmuo – Romeo, o talentingo aktoriaus darbus greitai vainikavo prestižinis apdovanojimas – „Auksinis scenos kryžius“. Ilgainiui aktorius ir šokėjas pats ėmėsi scenografijos bei režisūros dirbdamas prieš dešimtmetį įkurtame savo vardo teatre.
„Aš niekada nevadinau savęs režisieriumi ir šito mokslo aš nesimokiau. Visa tai atėjo natūraliai, su patirtimi ir suvokimu. Kiekvienas spektaklis, kuriame tu vaidini, įneša naujų supratimų, kaip apskritai daromas teatras. Šokio spektaklį režisuoti nėra tas pats, kas režisuoti parašytą dramaturgiją. Galiausiai tas ratas įsibėgėjo ir priėjau iki teatrinių pastatymų“, – apie savo raidą režisūros link kalbėjo svečias.
Jis pridūrė niekada nesistengęs pataikauti publikai ir save dažnai laikantis keistuoliu: „Jeigu tu esi „freak’as“, bet darai tą šimtu procentų, tada publika arba supranta ir palaiko, arba ne. Aš visada viską su savo kolegomis aktoriais bei šokėjais dariau tik šimtu procentų ir niekuo neabejojau.“
Virtuozas ant aukštakulnių
Paklaustas apie žinomumą ir aplinkinių rodomą dėmesį, pašnekovas prisiminė atvejį, kai nepažįstamasis paprašė drauge nusifotografuoti vidury prekybos centro: „Iš pradžių buvo faina, bet paskiau pradėjo erzint, nes tu matai, kaip tave valgo akimis. Tuomet, kad atsiribotum ir kad tavęs nesuėstų, pradedi to nebepastebėt. Pirmą kartą gatvėje atpažinusi mergina mane vijosi gana ilgą kelią, kol su ausinukais ir riedučiais važiavau. Pavijusi padėkojo už teatrą. Su ja bendraujame iki šiol.“
Čia J.Jankevičius prisiminė vieną išskirtinį G.Ivanausko talentą: „Kai tu mus pasikvietei į savo spektaklį, aš supratau, jog niekada gyvenime nesu matęs, kad žmogus taip puikiai avėtų aukštakulnius. Tai buvo fantastika. Tu su aukštakulniais gali bėgti greičiau, negu aš su sportbačiais.“
„Tai buvo jau nebe pirmas mano įkūnytas personažas, turėjęs avėti aukštakulnius. Vienas personažas kažkada netgi sakė: „Nė viena boba už mane geriau nelaksto ant „kablų“. Po tiek metų praktikos aš su jais, kaip su „tapkėm“ jaučiuosi“, – nusijuokė ne kartą ekstravagantiškus vaidmenis atlikęs aktorius.
Nieko nedaro per prievartą
Dar vienas G.Ivanausko amplua – dėstytojas. Šiuo metu jis moko vaidybos Vytauto Didžiojo universiteto studentus Kaune, tačiau turi ambicijų drauge su aktore Nele Savičenko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surinkti unikalų fizinio teatro kursą. Esą tokie aktoriai turėtų platesnes perspektyvas, nei baigusieji įprastą aktorystės kursą, mat čia mokytųsi nuo klasikinio baleto, šokio iki kovos menų.
„Aktoriumi tapti galima, kai labai nori ir būni tame, bet tik ne tuomet, kai „reikia“. Kai reikia – tai geriau nereikia. Aš niekada nedarau dalykų, kai kažką reikia daryti per prievartą. Jeigu žmogus nori, jis eina ir daro“, – įsitikinęs G.Ivanauskas.
Dar daugiau – apie aktoriaus simpatijas baroko epochai ir mėgstamiausius siaubo bei dokumentikos žanrus kine – žiūrovai jau dabar gali pamatyti naujausioje „Kitokių pasikalbėjimų“ serijoje to paties pavadinimo „Youtube“ kanale.
Gegužės 20-ąją pokalbių šou svečiuosis Islandijos sostinėje Reikjavike, kur J.Jankevičius kalbins Lietuvos muzikos legendą Andrių Mamontovą.
