Ilgamečiams švenčių dalyviams jau ir sunku suskaičiuoti dienas, praleistas kasmetinėje šventėje. Vaikai, kurie pirmuose Kernavės archeologijos renginiuose bėgiojo apsisiautę kailiais, dabar perima tėvų amatą, kaunasi kartu su kariais improvizuotuose riterių turnyruose ar sėdi barzdoti ir ragauja iš rago midų.
„Lyg ir nieko naujo, bet viskas taip sava. Gera pabūti gamtoje ir istorijos entuziastų apsuptyje“, – dažniausiai tokį atsakymą išgirsti paklausęs, kodėl žmonės čia atvažiuoja.
Ilgus metus šventėje alų pilstantis ir bene su daugiausiai šventės lankytojų pabendraujantis aludaris Ramūnas Čižas pasidžiaugė, kad šiemet į festivalį atvyksta labai motyvuota, besidominti, smalsi ir inteligentiška publika. „Jaunimas prieina, klausinėja apie alaus virimo subtilybes. Kai žmogus domisi, daug smagiau ir pasakoti, o be to, užplūsta geras jausmas, kad tai darai ne veltui, kad tavo žodis kažkam reikalingas“, – renginiu džiaugėsi aludaris.
Tryliktus metus rengiama šventė suformavo savo veidą. Kiekvienais metais po truputį keičiasi šventei suręsti pastatai. Jei pirmose Eksperimentinės ercheologijos dienose buvo tik kelios jurtos ir medinės būdelės, dabar čia įvairių formų, dydžių ir spalvų pastatų įvairovė.
Naujausi svečiai iš Vengrijos, renginyje dalyvaujantys pirmajį kartą, atvežė ir tradicinę jeno genties klajoklių palapinę. Jos vidus ir dekoracijos labai panašios į mongolų totorių buveines, statytas X amžiuje.
Lankytojus vilioja atsinaujinusi muzikinė programa, visoje festivalio teritorijoje vyksta paskaitos, susitikimai su mokslininkais, kurie gyvai pasakoja apie viduramžių Kernavės miesto gyvenimą ir amatus.
Šventė šiais metais nusikėlė po Mindaugo karūnavimo dienos į artimiausią savaitgalį – liepos 8–10 dienas. Tad visi norintys pajusti jaukią istorijos ir tradicijų dvasią laukiami ant Kernavės piliakalnių iki pat sekmadienio.
