– Filmo „Gimtinė” pagrindinio vaidmens atlikėja, aktorė Severija Janušauskaitė sakė net aiktelėjusi, kai pamatė save veidrodyje. Iš jo tarsi žvelgė mama, kokią ji prisimena savo vaikystėje. Argi tai – ne geriausias komplimentas grimo dailininkui?
Padėti aktoriui sukurti charakterį, padėti jam persikelti į kitą laikmetį yra svarbiausias grimo dailininko uždavinys. Ir nėra didesnio atpildo, kai aktoriai tai įvertina. Severija – ne tik talentinga aktorė, ji turi puikų skonį ir žinių, kaip kurti įvaizdį. Dirbti kartu buvo malonumas, nuo pirmosios dienos viena kitą supratome puikiai.
– Kaip paprastai vyksta darbas? Ar daug gilinatės į laikmetį, kuriuo vyksta filmo veiksmas? Vartote nuotraukas, žiūrite filmuotą dokumentinę medžiagą?
– Laikmetis kine – visada įdomu. Toks darbas kelia didesnius uždavinius ir skatina kūrybiškumą. Kiekvienas istorinis filmas trumpam tave paverčia to laikmečio ekspertu. Domiesi madomis, stiliumi, ieškai vizualizacijų ir inspiracijų, o tada savo rankomis mėgini tai įgyvendinti drauge su kūrybine komanda.
Man „Gimtinės” filmo laikmetis yra artimas, prisimenu jį dar iš savo pačios gyvenimo, taigi, toli pavyzdžių ieškoti nereikėjo, užteko pavartyti asmeninius albumus ir prisiminimus. Iššūkis buvo pasigilinti, kaip devintajame dešimtmetyje atrodė Amerikos lietuviai. Štai čia ir pravertė daugiau nei penkiolikos metų mano asmeninė patirtis.
– Jums pačiai gerai žinomas gimtinės jausmas – jau du dešimtmečius dirbate ne Lietuvoje. Ką jums kiekvieną kartą reiškia grįžti?
– Lietuva yra mano gimtinė ir aš esu lietuvė. Važiuoju į Lietuvą ne kaip į svečius, o grįžtu namo. Amerikoje dalyvauju lietuvių bendruomenės gyvenime, dirbu šeštadieninėje mokykloje ir grįžusi į Lietuvą nesijaučiu atitrūkusi. Tuo tarpu Amerikoje visada girdžiu klausimą “iš kur aš kilusi”, ir tai mane tenkina – nes kiekvieną kartą su džiaugsmu galiu pasakoti apie Lietuvą. Tam tikra prasme visi mes, gyvenantys svetur, esame mažyčiai Lietuvos ambasadoriai.
– Ko labiausiai pasiilgstate, kai būnate toli nuo Lietuvos?
– Kaip ir visi – namo važiuojame aplankyti artimųjų, šeimos, draugų. Ir nesvarbu, ar tu iš Vilniaus grįžti į Kėdainius, ar iš Los Andželo – į Vilnių. Juk svarbiausia žmonės.
– Kokia jūsų istorija? Kaip išvykote iš Lietuvos? Ar kaltas – kinas?
– Jaunystėje visi ieškome savo kelių ir iššūkių. Ypač mes, pirmoji karta, galėjusi po pasaulį keliauti laisvai. Bilietą nusipirkti į Ameriką galima, bet bilieto į Holivudą nėra. Atvykau į Ameriką neturėdama daug planų, tačiau likimas mane sustabdė čia. Dirbau su reklamų kūrėjais, su fotografais žurnale „People“ ir žingsnis po žingsnio artėjau prie filmavimo aikštelės. Nesu dirbusi garsiausiuose blockbuster filmuose, bet likimo ironija suteikė progą grimuoti patį Steveną Spielbergą ir Jamesą Cameroną, jie fotografavosi žurnalui.
Daug kas dar dabar negali patikėti, kad turėjau tokią progą, bet aš to nesureikšminu. Vieną dieną padedi studentiškam filmui, kitą dieną gali atsidurti fantastinio filmo ar reklamos filmavimo aikštelėje. Niekada nežinai, kur numes likimas, ypač, čia, Amerikoje. Los Andžele gyvenu jau beveik dvidešimt metų. Dabar galiu drąsiai sakyti – kinas lydi visą mano gyvenimą.
– Kartais padedate ir Lietuvos kino kūrėjams. Kokie ryšiai su jais sieja šiandien?
– Kai tik galiu išnaudoti savo praktiką ir prisidėti prie lietuviško filmo – mielai prisidedu. Smagu, kad vis dar galiu būti reikalinga savo šalyje. Tačiau didžiausia motyvacija dirbti Lietuvoje – tai noras parodyti, kad kino kalba visame pasaulyje yra tokia pati. Nesvarbu, ar dirbi lietuviškame kine, ar švediškame seriale, ar amerikietiškoje filmavimo aikštelėje.
Leisiu sau atsakingai pasakyti – lietuviškas kinas šiandien atitinka pasaulinius profesionalumo kriterijus. Tai skatina didžiuotis ir renkantis projektus, ir pristatant gimtinę. Kai Los Andžele pristatinėjome filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, buvo gera gauti komplimentų apie profesionalią kino kalbą ir apie įspūdingą mūsų šalies istoriją. Labai tikiuosi, kad panašiai bus sutiktas ir filmas „Gimtinė“.
– Kaip susipažinote su filmo režisieriumi Tomu Vengriu? Kur tai įvyko – Lietuvoje ar Amerikoje?
– Tomą pažįstu seniai. Nuo tų laikų, kai jis studijavo garsiausioje kino mokykloje Los Andžele – AFI (American Film Institute). Ieškodamas vietų savo trumpo metro filmui, jis atsirado Los Andželo lietuvių bendruomenėje. Nuo tada prasidėjo mūsų kūrybinis bendravimas. Man ypač patiko netradicinis Tomo požiūris į aktorių atranką, jo režisūrinė intuicija. Atradome bendrą kalbą, nes ir man patinka kurti įdomesnius, netradicinius personažus.
Labai apsidžiaugiau gavus pasiūlymą kartu dirbti jo pilnametražiame filme „Gimtinė“, o perskaičiusi scenarijų, supratau, kad čia kiekviena detalė, ištartas žodis, aktoriaus žvilgsnis ar filmavimo vieta negalės būti atsitiktiniai. Tai suprantu dar ir todėl, jog žinau asmeninę Tomo istoriją.
– Grimo dailininkas visada yra labai arti aktoriaus. Tikriausiai kino aikštelėje jums dažnai tenka susiurbti įvairias aktorių emocijas?
– Labai dažnai jaučiuosi psichologė, auklė, ar net mama. Bet dažniausiai – paslapčių saugotoja. Todėl viskas, kas vyksta grimerinėje, ten ir pasilieka.
Tomo Vengrio vaidybinis filmas „Gimtinė“ Lietuvos kino teatruose – nuo rugsėjo 6 dienos.
