Į filmo premjerinį seansą kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ atvyko būrys politikos, kino ir pramogų pasaulio atstovų, tarp kurių Beata Nicholson, Katažina ir Deivydas Zvonkai, Vytenis Pauliukaitis ir kiti. O ar jie norėtų sulaukti šimto metų?
Išgirdusi klausimą Katažina Zvonkuvienė neslėpė, kad senatvė kiek baugina, tačiau gražūs pavyzdžiai skatina nebijoti.
„Žinote, kiek man lemta, kiek Dievas duos, tiek ir nugyvensiu. Senatvė šiek tiek baugina, bet turime nuostabių pavyzdžių, tad dar kartą pagalvojus suprantu, kad bijoti lyg ir nereikėtų. Ir sulaukus šimto metų gali jaustis gerai ir pozityviai“, – sako į premjerą su vyru atvykusi Katažina Zvonkuvienė.
Dainininkės šeimoje, deja, nėra šimtamečių. O Katažinai gimus nebeliko gyvo ne vieno senelio, tik močiutė.
„Ir mano tėtis mirė sulaukęs 80-ies metų. Tiesa, Lenkijoje gyvena jo vyresnioji sesė. Visgi ilgamečių šeimoje neturime daug. Galbūt mūsų karta, vaikai bus ilgamečiai“, – šyptelėjo dainininkė.
Režisierius ir scenaristas Vytenis Pauliukaitis visai mielai lauktų šimtmečio: „Gal verta? Gal dar į antrą filmo dalį pakliūčiau“.
Šeimoje šimtamečių nepasitaikė, tačiau seneliai sulaukė ne ką mažiau įspūdingų sukakčių. „80-90 metų. Tai jau buvo riba. Bet ir tai labai gerai. Dar buvo šviesaus proto“, – sako V.Pauliukaitis.
Jo seneliai buvo, kaip pats sako, paprasti miestelėnai. Tiesa, vienas senelis buvo pakankamai žymus siuvėjas – Vincentas Pauliukaitis.
„Mano antras vardas būtent jam paskirtas, – pasakoja V.Pauliukaitis. – Jis siūdavo tik moterims ir tik išeiginius drabužius. Puikiai prisimenu vaikystėje jo salone besilankančias žavias ponias“.
„Noriu labai. Ir kuo daugiau“, – sako viena iš kino teatro „Pasaka“ įkūrėjų Greta Akcijonaitė. O jos norams gali būti lemta išsipildyti. Pasirodo, šeimoje netrūksta šimtamečių.
„Prieš kelis metus mirė šimto metų sulaukusi močiutė Viktorija. O ir šiaip giminėje daug ilgamečių, šimtamečių, o visų kartų esame labai artimi. Tad ir pati labai norėčiau sulaukti šimto metų“, – sako G.Akcijonaitė. Savo ilgaamžiams seneliams ji dėkoja už išugdytą meilę gyvenimui, begalinę išmintį ir tradicijas.
Filme šmaikščiai ir jautriai pasakojamos Lietuvos šimtamečių, atkurtos Lietuvos bendraamžių, istorijos. Atsiveriančios ilgo senolių gyvenimo patirtys ir paslaptys atskleidžia, kaip Lietuvos valstybei svarbūs įvykiai paveikė jos žmonių likimus.
Vos savaitę rodomas „100 metų kartu“ jau tapo geriausiai „Kino pavasario“ žiūrovų įvertintu filmu, pelnė „pozityvumo bombos“ epitetą ir sulaukė palankių kino kritikų vertinimų.
„Kino pavasaryje“ filmo kūrėjai pakvietė net į 15 seansų 10 miestų. Beveik visuose jų buvo galima sutikti ir „100 metų kartu“ kūrybinę komandą: režisierę E.Kabaraitę, kino prodiuserius Kęstutį Drazdauską ir Justę Michailinaitę, idėjos autorių Marių Čiuželį, fotografę Moniką Požerskytę, ir po visą Lietuvą išsibarsčiusių šimtamečių artimųjų, skubėjusių ekranuose pamatyti gerai pažįstamų ilgaamžių.
Festivalyje „Kino pavasaris“ liko tik keturi filmo seansai: kovo 24 d. 15 val. Marijampolėje, kino teatre „Spindulys“ ir 21.10 val. Vilniuje, „Forum cinemas Vingis“, kovo 25 d. 16 val. „Forum cinemas Šiauliai“ bei kovo 28 d. 20 val. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“.
Tačiau tiems, kurie filmo pamatyti festivalyje nespėjo, jo kūrėjai turi gerų žinių – nuo balandžio 20 d. „100 metų kartu“ atkeliauja į visos Lietuvos kino sales.
Dokumentinis filmas – tik dalis projekto. Šimtamečius įamžino ir į fotografijų bei istorijų albumą sudėjo fotografė M.Požerskytė, kuri jau balandžio 5 d. kvies ir į „100 metų kartu“ parodos atidarymą Kaune.
