Kovo 8-ąją Vilniuje moterys pasidarė šventę sau – susirinkusios į konferenciją „Moters vizija“ klausėsi talentingų asmenybių įkvepiančių kalbų.
Pavakarę bene daugiausiai jų suplūdo į itin žinomos aktorės Ingeborgos Dapkūnaitės susitikimą, kuri čia dalijosi savo sėkmės istorija. Jos paklausyti atvyko Dalia Ibelhauptaitė, Jurgita Jurkutė, Eglė Skrolytė bei daugelis kitų.
Jos tema renginio metu skambėjo taip: tik intensyvus įdirbis talentingus žmones paverčia profesionalais. Kaip nepasiduoti sunkumams? Tik apie sunkumus ji mažai kalbėjo – aktorė vis kartojo esanti be galo laimingas žmogus.
Į sceną I.Dapkūnaitė išbėgo besišypsanti ir itin pozityviai nusiteikusi. Ji prisipažino nesitikėjusi, kad čia susirinks tiek daug žmonių, norinčių jos paklausyti.
„Visų pirma, norėjau padėkoti, kad mane pakvietė. Ir už tą staigmeną, kad susirinko tiek žmonių su manimi pasikalbėti. Man tai yra nuostabu, – kalbėjo ji. – Vakar galvojau, ką aš galiu žmonėms patarti. Aš nesu guru, nesu gyvenimo mokytoja. Aš užsidirbu iš to, kad vaidinu kitus, apsimetu kitais žmonėmis, linksminu jus. Lietuviškai tai vadinasi pramogos, pramogų verslas. Kartais kai man pasiseka, tas pramogas galima pavadinti menu.“
Ingeborga atvirai prisipažino – jai gyvenime labai pasisekė. Nevaržomai pildyti savo svajones ir siekti aktorės karjeros ji turėjo visas galimybes.
„Mano močiutė dirbo Operos ir baleto teatre, teta ir dėdė grojo orkestre, mano mama, kuri šiandien sėdi šioje salėje, per televiziją pasakojo, koks bus oras. Aš labai daug laiko praleidau teatre, nuo ketverių pradėjau vaidinti. Tas teatras mane taip paveikė, nors ir buvau labai maža. Jei šiandien mane nuvestumėte užmerktomis akimis į buvusį Operos ir baleto teatrą, kuris yra dabar Rusų dramos teatras, pasakyčiau iš kvapo, kur kas yra“, – šypsojosi ji.
Kalbėdama apie savo pirmuosius vaidmenis, aktorė prisiminė ir laiką, kada vienoje scenoje stovėjo su šeštadienį Anapilin iškeliavusiu maestro Virgilijumi Noreika: „Jis vaidino Pinkertoną operoje „Madam Baterflai“, kuris buvo mano tėvas. Gaila, kad netekome tokio nuostabaus dainininko.“
Grįždama prie savo karjeros istorijos, I.Dapkūnaitė prisipažino, kad jos kelyje pasitaikė ir ja netikinčių žmonių. Tačiau šeima, kuri iki šiol ją įkvepia ir palaiko kiekviename žingsnyje, padėjo tapti tuo, kuo dabar yra – padėjo tapti laiminga.
„Kai buvau 15 metų išdrįsau pasakyti, kad būsiu aktorė. Nors vaikystėje norėjau būti balerina, nes jos buvo labai gražiai apsirengusios, pačios gražiausios. Mano teta nusprendė leisti man pabandyti – ji susitarė su konservatorijos aktorinio docente. Aš pas ją nuėjau gražiai pasipuošusi, nepamenu, ką skaičiau ar deklamavau, bet po to ji man pasakė: grožio ypatingo nėra, talento taip pat nematau, tu gerai pagalvok. Tu esi liekna, plaukų beveik nėra, veidas nelabai išraiškingas, gal neverta?
Kai dabar galvoju apie tai, aš manau, kad ji buvo teisi. Tais laikais taip, kaip aš atrodžiau, nebuvo gražu. Bet vieną dieną gražūs būna ploni žmonės, o kitą dieną – stori. Išvaizda neatspindi žmogaus grožio, nors tam tikras ryšys yra. Ir mano namiškiai pasakė – gal tu vis tik pabandyk“, – pasakojo Ingeborga.
Dėl savo aktorystės kelio, kuriuo ji šiandien itin sėkmingai žengia, Ingeborga yra dėkinga ir ne vienam garsiam savo bičiuliui.
„Du mano geriausi draugai Robertas Danys ir Vytautas Landsbergis sakė – tau reikia į dramos būrelį. Tada tai buvo pati madingiausia vaikų susibūrimo vieta. Aš apsižiūrėjus supratau, kad man labai baisu, ir tyliai išėjau. Jie labai greitai pamatė, griebė ir per jėgą atvedė į būrelį. Tad už tai, kad aš stoviu čia, turiu būti jiems dėkinga. Arba ne“, – juokėsi ji.
O tarptautinė karjera prasidėjo dėl puikios režisierės Dalios Ibelhauptaitės akies, kuri pastebėjo neeilinį talentą. „Ji pakeitė mano gyvenimą. 1990 metais mes išleidome „Žuvėdrą“ ir Dalia man pasiūlė nuvažiuoti į Londoną pabandyti suvaidinti spektakliuose. Tais laikais gauti vizą, leidimą ten išvažiuoti, buvo labai sunku. Bet aš nuvažiavau. Dalia mane pasitiko Londone ir, galima sakyti, pakeitė mano gyvenimą. Dalia, labai tau ačiū“, – į salėje sėdinčią režisierę kreipėsi aktorė.
I.Dapkūnaitė į konferenciją atvyko su įdomia statistika – ji buvo paskaičiavusi, kiek laiko atidavė savo mokslams.
„Aš visai nepretenduoju į genijų, bet kartais iš jų galima kai ko pasimokyti. Paskaičiau knygoje, kad genijus jungia tai, kad kiekvienas iš jų karjeros pradžioje – Mocartas, „The Beatles“ – 10 tūkst. valandų paskyrė mokslui. Tada paskaičiavau – 4 metus mokiausi konservatorijoje, 9 mėnesius iš jų – intensyviai. Kadangi neturėjome laisvų dienų, dirbdavome po 12 val. kas dieną – tad išeina iš viso beveik 13 tūkst. valandų vaidybos. Visos jos buvo paskirtos profesijai. Gal jei būčiau gabesnė, būtų reikėję ir mažiau“, – juokėsi ji.
Ingeborga šypsojosi – vis nukrypsta nuo temos, dėl kurios ji čia buvo pakviesta – sunkumų temos: „Bet tai gali būti puiki išvada – sunkumai tampa lengvesni, kai į juos nežiūri kaip į sunkumus.“
Nauja veikla verčia judėti į priekį
Prieš 11 metų Ingeborgos gyvenime atsirado jai iki šių dienų itin svarbi veikla, privertusi į gyvenimą žiūrėti kitaip. Tąkart su ja susisiekusi mergina paprašė prisijungti prie jos ir jos mamos fondo – moterys atidarė hospisą ir ieškojo aktoriaus, kuris padėtų vystyti šią veiklą.
„Tuomet fondai buvo jaunos organizacijos, galvojau, kad bus sunku išaiškinti žmonėms, kurių mes prašysime paramos, kad pagalbos norime tiems, kurių neįmanoma išgydyti. Sunkumų buvo nemažai. Mūsų lozungas skambėjo taip: jei žmogaus negalima išgydyti, nereiškia, kad jam negalima padėti. Tačiau po 11 metų iš fondo, kur buvo trys merginos, sukūrėme nemažą organizaciją – padedame 70 slaugos namų visoje Rusijoje, pas mus dirba 40 žmonių, steigiame hospisus ir vaikams“, – džiaugėsi aktorė.
Todėl ir susirinkusias moteris ji skatino niekuomet nestovėti vienoje vietoje, o nepailstamai ieškoti, kol atras, kas iš tikrųjų domina.
„Kas man padėjo labiausiai ir profesijoje, ir labdaroje? Ko gero, tai, kad man viskas įdomu. Man įdomu tai, kuo aš užsiimu, man įdomūs tie žmonės, kuriuos aš bandau suvaidinti, man įdomūs tie, su kuriais aš susitinku slaugos namuose. Taip pat aš vadovauju Maskvos kino mokykloje aktorinio fakultetui. Man viskas įdomu, aš viską noriu sužinoti. Kai manęs žurnalistai klausia, kokiame amžiuje norėtumėte gyventi, aš sakau, kad norėčiau gyventi ateityje, nes man būtų labai įdomu, kas bus toliau, kaip mes vystysimės, ko mes pasieksime“, – sakė ji.
Teko įtikinėti, kad ji – Ingeborga Dapkūnaitė
Į pokalbį įsijungus žurnalistei Daivai Žeimytei, ši perskaitė visą publiką prajuokinusią Ingeborgos anksčiau sakytą citatą: „Dažniausiai vakarėliuose nieko nevalgau ir negeriu. Ten duoda šūdukus ant pagaliuko, o jei tave nufotografuos su tuo šūduku, bus labai gėda.“
Aktorė kiek susigėdusi prisipažino, kad dėl šio savo sakinio jai teko gailėtis. „Bet aš tiesiog turėjau omeny, kad mane dažnai fotografuoja. O jei kažkas būna tarp dantų, būna labai gėda... Aš tikrai nenorėjau taip negražiai pasakyti apie maistą, aš jį labai vertinu“, – susigėdusi kalbėjo ji.
Žurnalistei paprašius atvirai papasakoti apie incidentą, kai Ingeborgos Dapkūnaitės vos nesulaikė pareigūnai, aktorė iš pradžių sutrikusi paklausė: „Apie kurį čia jūs?“
Galiausiai ji nebeturėjo kur dėtis. „Tąkart aš buvau restorano atidaryme, negėriau alkoholio. Ėjau naktį viena namo ir prie manęs priėjo milicininkai. Jie paprašė parodyti dokumentus, aš jų neturėjau. Jie manęs paklausė, iš kur esu, pasakiau, kad iš Lietuvos. Tada jie man pasakė, kad pagal įstatymus jie privalo mane vežtis į skyrių. Bet aš į skyrių važiuoti nenorėjau. Tai pasakiau: aš Rusijoje dirbu artiste. Jie nepatikėjo. Tikrindami klausė, kokiuose filmuose filmavausi. Man pasakius apie vieną iš jų, papasakojus apie vaidmenį, kurį vaidinau, pareigūnai sakė: nemeluokit, ją vaidino Ingeborga Dapkūnaitė, – šypsojosi ji. – Žodžiu, taip aš pasinaudojau savo tarnybine padėtimi.“
Visi sunkumai praeina
Atvykusios į konferenciją žiūrovės taip pat galėjo užduoti klausimą mylimai aktorei. Vienas jų – kas Ingeborgai padeda išlikti tokiai pozityviai ir šviesiai moteriai.
„Man patinka sportas, stengiuosi treniruotis kas antrą dieną. Tada aš palieku telefoną drabužinėje, užsiimu tik sportu, tai yra mano laikas. Taip pat – ryšys su artimais žmonėmis, kurie mane palaiko nuo mažų dienų. Ir, žinoma, aš nepaprastai myliu tai, kuo užsiimu. Būti filmavimo aikštelėje man yra džiaugsmas. Aišku, filmas filmui nelygus. Bet kino chaosas yra mano buitis. Tas pats ir teatre“, – vardino ji.
Šią savaitei pasirodžius žinai, kad iširo trečioji aktorės santuoka, dar viena gerbėja iš salės klausė – kas Ingeborgai padeda ištverti sunkumus.
„Aš esu tikra, kad viskas praeina, – paprastai tarė ji, ir šie jos žodžiai buvo palydėti plojimais. – Sunkumai yra tik ligos, kai artimas žmogus serga. Ir netektis. Tai yra tikrieji sunkumai. Bet mes ir tai pergyvename, nes turime vienas kitą. Juk rytoj bus kita diena. Nieko nėra pastovaus. Ir reikia tai suprasti. Mano bobutė išgyveno iki 103 metų, ji man buvo didžiausias pavyzdys. Aš niekada nepamiršiu, kai ji labai sirgdama man pasakė: kiekvieną vakarą aš galvoju, kad noriu atsibusti ryte, nes aš labai noriu gyventi. Manau, kad ta mintis ir padėjo jai išgyventi tiek metų. Ji gimė 1905 metais, pergyveno du karus... Bet ji visada norėjo rytoj atsibusti, kad ir kaip sunku bebūtų.“