Kuo greičiau į miestą Mantą Bertulį varė asmeninė patirtis – po beveik kelis mėnesius trukusios kelionės po Australiją ir Okeaniją, jis dvi savaites išbuvo priverstinėje saviizoliacijoje, tad Kauno šurmulys labai traukė. Kaip pats skaičiuoja, tokių akimirkų jis laukė tris mėnesius. Tiek laiko Mantas nematė ir savo draugų.
„Labai džiaugiuosi, kad prieš karantiną turėjau progą išsilakstyti, nes tiek laiko išbūti namuose būtų sunku, o ir klausimas, kada vėl galėsime keliauti. Kaip ir daugeliui, po tokių kelionių neretai prireikia dar vienų atostogų, kurių metu atsigauni nuo įspūdžių, fizinio krūvio, skrydžių. Tad toks priverstinis laikas namie tikrai buvo naudingas“, – 15min sako Mantas. Visgi, kaip ir daugeliui, kelioms savaitėms išsitęsus į kelis mėnesius, būti namie darėsi vis sunkiau.
Apsunkino situaciją ir tai, kad Mantas prieštarauja visai „karantinas – tai būdas atrasti save“ idėjai. Anot jo, šis laikas nebuvo skirtas asmeninėms kelionėms po save, meditacijoms, tačiau tokių žmonių vaikinas jokiu būdu nepeikia – tik pats tokios motyvacijos nejuto. Taip jo namuose karaliavo kompiuteriniai žaidimai, daug dėmesio skirta lovai, buvo surengta ir ne viena kelionė iš vieno buto kampo į kitą.
Išsiruošti į ilgą pirmadienio kelionę po barus paskatino ir noras palaikyti vietinį verslą. Kaip ir verslininkai, Mantas irgi nerimavo, kad po kone kelis mėnesius trukusio karantino dažnas baiminsis pradėti veiklą arba durų neatvers dėl žmonių stygiaus. Vis dėlto kelionė po šešis Kauno barus buvo sėkminga.
Kiekvieną savo tikslo etapą M.Bertulis fiksavo ir dalijosi savo socialiniuose tinkluose. Tiesa, kai kurie vos tik prabudę savo išmaniuosiuose prietaisuose išvydo prie vieno iš staliukų jau įsitaisiusį Mantą, nes jo kelionė prasidėjo išties anksti – 12 valandą. Vis dėlto jis iš karto pabrėžia, kad taip nutinka retai, alkoholiu taip dažnai nepiktnaudžiauja.
Jis džiaugėsi, kad mieste jokios baimės nebuvo justi, nors jo kelionei prasidėjus pirmojoje kavinėje lauke sėdėjo vienas. Žinoma, kaip pats juokiasi, gal ir laikas kiek ankstokas pasirodė kitiems, situaciją apsunkina ir vėsesnis oras.
„Savo pavyzdžiu norėjau paskatinti kitus palaikyti lauko kavines, aplankyti naujas vietas, apie kurias anksčiau galbūt nežinojo arba tiesiog neaplankydavo“, – sako Mantas.
Ir nors kelionę jis pradėjo vienas, įveikti dieną jam padėjo draugai. Pirmiausia į kelionę buvo iškviestas draugas ir kolega Vytautas Mikaitis, tačiau, „Pravalturo“ direktoriui laiku nepasirodžius, Mantas puotavo vienas. Po kelių valandų kompanionui vis dar neatsiradus, prie jo jungėsi kiti draugai. Galiausiai vakaras priminė puikų, bet ir saugų susitikimą, prisijungė ir Vytautas.
„Kelionės maršrutas nebuvo sudėliotas nuodugniai, tiesiog žinojome, kad ieškosime naujų vietų, taip pat žinojome, kad bus siurprizų, nes ne visos vietos bus atsidariusios. Vis dėlto smagiausia, kad, man besidalinant istorijomis, vis daugiau žmonių į vakarą norėjo prisijungti. Jaučiausi kaip Forestas Gampas, kuris pradėjo bėgti per Ameriką, galiausiai su juo bėgo minia“, – pirmadienio kelionę prisimena Mantas.
Šešias lauko kavines aplankęs Mantas nepamiršdavo ir pavalgyti – buvo užsisakęs šaltibarščių, kitoje vietoje ir cepelinų. Anot vaikino, kainos Kaune tikrai nepasikeitė, nors į meniu pokyčius dėmesį atkreipė. Kaip pastebėjo, dėl karantino lauko kavinių pasiūla gerokai mažesnė, iš meniu dingsta tikriausiai ne tiek populiarumo sulaukiantys patiekalai. Mantas atkreipė dėmesį, kad ir darbuotojų dirba gerokai mažiau – jei anksčiau restoraną aptarnaudavo bent keli žmonės, dabar tenka suktis vienam.
„Tačiau dėl to tikrai nebandai aiškintis, nepyksi, o ir minties, kad dėl to galėtum palikti mažiau arbatpinigių, tikrai nėra. Gali pasitaikyti, kad pasiūlys tik vienos rūšies gėrimus, bus mažiau skirtingų patiekalų, tačiau tai tikrai netrukdo“, – pabrėžia jis.
Šiuo metu ne visi drįsta drąsiai eiti į miestą ir džiaugtis nuo balandžio 28-osios atsidariusiomis lauko kavinėmis, tačiau Mantas sako, kad paskirstymas tarp staliukų ir siūloma dezinfekcija tikrai drąsina mieste jaustis ramiau. Ir pabrėžia, kad visą dieną pats buvo su veido kauke, ją nusiimdavo tik atsiradus poreikiui.
Lauko kavinių skaičius nebuvo svarbus, M.Bertulis nesiekė savo ar kokio kito rekordo. Mantas juokiasi, kad ypatingo ir kruopščiai apgalvoto aprangos kodo taip pat nebuvo susigalvojęs, tačiau pabrėžia, kad galutinis tikslas turėjo konkrečią valandą. Apie 20 val. jo laukė vizitas pas kirpėją – tai buvo turo pabaiga. Apsikirpti tikrai pavyko puikiai.
Tiesa, pokalbio pabaigoje mandagiai paklausus, kodėl jo kompaniją palaikė išskirtinai vyriška draugija, Mantas pripažino, kad jo ir Sandros Klevinskaitės, su kuria leidosi į neseniai įvykusią kelionę, keliai išsiskyrė.
„Karantinas mus išskyrė“, – pridūrė Mantas Bertulis.
