Kovo pradžioje LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas Ignas Krupavičius su širdies drauge Vaida Kazakauskyte nusprendė vykti į žaviąją Aziją, į Vietnamą. Be konkrečių planų, norų ar išankstinių nusistatymų. Pora buvo pasiruošusi stačia galva nerti į laukiančius nuotykius – keliavo motociklais, skanavo vietinių gaminamus šedevrus, žygiavo kalnais, o vėliau ilsėjosi išvertę bambas paplūdimyje... Bet kartu jie visiškai neskubėjo, o mėgavosi kiekviena akimirka.
– Ignai, kodėl Vietnamas? Su Vaida čia lankėtės pirmą kartą?
– Taip, tai pirmas kartas abiem Vietname. Pasirinkimas, kaip dažniausiai pas mus būna, ekspromtu, greitai ir neplanuotai. Paviliojo mus gamta, žmonės. Juokaudamas sakau, kad dėl sriubos pasirinkau Vietnamą. O sriuba paprasta kaip dukart du – sultinys, makaronai ir jautiena. Bet manau, kad maistas čia vienas geriausių pasaulyje. Tiesa, po dviejų savaičių, kai jau trečiadienį grįžtame namo, sukirtome picą.
– Papasakok, kaip atrodė jūsų kelionė? Teko atlikti namų darbus ir planuoti kiekvieną jos tašką, o gal improvizavote?
– Namuose pagalvojome tik apie pirmą nakvynę nusileidus Hošimine, pietų Vietname. O tada jau vieną ar dvi dienas į priekį paplanuodavome ir tiek. Niekada nežinai, kiek ilgai norėsi apsistoti vienoje vietoje, o kai dar pakeliui sutinki naujų žmonių, kurie gali nuvesti dar kitais keliais...
Kai atvykome į Vietnamą, šovėme iš pietų į šiaurę naktiniu traukiniu į nuostabųjį Sapos regioną, garsėjantį ryžių plantacijomis kalnų papėdėse. Dar ne sezonas, bet kopinėti su vietine gide po apylinkes nuostabus jausmas. Prie mūsų „netyčia“ prisijungė kelios vietinės senjorės su terbomis ant nugarų, kurios mus lydėjo visą kelią beveik 20 km. Prie pietų stalo viename iš kaimų paaiškėjo, kad jos taip kantriai leidosi į kelionę norėdamos parduoti skarą, piniginę ar pagalvės užtiesalą. Bet jų laisvumas, kantrybė ir stiprybė sužavėjo.
Po Sapos – stebuklingoji Halongo įlanka. Vandenyje mirkstančios uolos. Nakvynė laive, plaukiojimas baidarėmis po urvus...
Nusikėlę į šalies vidurį aplankėme Vietnamo Venecija vadinamą Hojaną. Tuomet – imperatoriškajį miestą, buvusią sostinę Hujė. Ir iš ten nusileidome į Fukuoko salą, Vietnamo pietuose.
Tai vieta, kurioje gražiausi paplūdimiai šalyje. Tikrų tikriausias poilsis prieš laukiantį skrydį namo. Bent vieną dieną galėjome praleisti nieko neveikdami, tik gulinėdami.
Bet čia taip pat vėl sėdome ant motorolerio ir nardėme po salą. Žvejų kaimeliai, jūros gėrybės, laukiniai paplūdimiai...
– Turbūt kai keliaujate ekspromtu, nuotykiai veja vieni kitus?
– Gyvenimas yra kaip vienas didelis nuotykis. Hanojuje žvejojome su vietiniais miesto ežere ir tada restorane jau skanavome tokią pat žuvį. Hošimine Moters dieną šventėme vyrų apsuptyje.
Kartą buvome ir apgauti. Vykome į apleistą vandens parką, kuris taip ir neatsidarė prieš 20 metų. Prie jo stovėjo apsauginis su šlagbaumu. Atvykus jis parodė raštelį, kuriame angliškai parašyta, kad parkas uždarytas, karstytis niekur negalima, reikia susimokėti 40 tūkst. dongų (1,4 Eur), kad įvažiuotum. Po pusvalandžio išvažinėjant nebuvo nei šlagbaumo, nei vyro. Kaip reikiant išdūrė, bet parke patirtos emocijos paėmė viršų.
Bet turbūt viena įsimintiniausių atkarpų buvo 140 km kelionė su vairuotojais motociklais iš Hojano į Huję. Pakeliui ir saulė plieskė, ir lijo kaip iš kibiro, aplankėme šventyklas, maudėmės kalnų upėse, lankėmės žvejų kaimeliuose ir pan.
Kartu keliavusią vieną ispanę jau kelintą dieną kamavo skrandžio problemos, todėl ji galvojo nevažiuoti į šią išvyką. Bet išdrįso. Kelionėje kai kurie vyrukai gidai net nekalbėdami angliškai puikiai ja pasirūpino. Pakeliui ji paprašė, sustoti, nes norėjo šiek tiek pagulėti, tai vairuotojas ją nuvežė į ligoninę, kurioje jai davė ausų kamštukus bei šiltai aprengė.
Tiesa, eismas čia šiaip siaubingas, taisyklių nėra, bet nematėme per kelias savaites nė vienos avarijos, saugūs vairuotojai.
– O kaip pati kultūra, žmonės?
– Vietinių svetingumas milžiniškas. Žinoma, kartais gal per įkyrus, bet tik didesniuose miestuose, kur vietnamiečiai yra paragavę turistų naudos. Vietnamas keičiasi, darosi vis labiau turistinis, mėgina taikytis prie turistų norų ir skonių. Bėda ta, kad, tarkim, moterys Sapoje dėl turistų turi traukti gyventi kitur, nes kitaip vaikai jau nebetęs tradicijų. Pasiduoti kapitalizmui labai lengva, bet va išsivaduoti iš jo gyvenimo jau visai kitaip.
Viename vietnamiečių moterų muziejaus plakate buvo parašyta – vyras pastato namus, moterys – šeimą. Bet mūsų gidė pati pastatė namus, tiksliau uždirbo šeimai, o jos vyras, kai ji dirba, prižiūri ir augina vaikus. O kai niekas negali prižiūrėti, moteris dirba su vaikais, jei jie negali paeiti – nešasi ant kupros.
Verslai čia vyrauja visur – Hanojuje bare už dolerį siūlo sportbačius išvalyti, dar padukus pakeičia naujais. O tuomet už 15 minučių jau ateina kitas žmogus ir rodydamas į batus sako: hm... švarūs, bet reiktų dar pavalyti.
Sutikome ir užsieniečių. Vienas olandas, 50 metų vyras, kuris už maistą ir nakvynę padeda bare, mums pasakojo: užkniso mokėti mokesčius, nematau prasmės kitiems pildyti kišenes. Ir dabar jau keleri metai kaip čia ir neketina grįžti namo.
– Į kaimynines valstybes negalvojote užsukti?
– Buvo minčių bent kelioms dienoms į Singapūrą ar Taivaną pašokti, bet paskui nusileidome ant žemės – visur nespėsi, bus kitų kartų. Stengiamės keliaudami neskubėti.
– Kelionėse, sako, pora geriausiai gali pažinti vienas kitą – pasirodo ir geros, ir blogos savybės. Kaip jums su Vaida sekasi keliauti?
– Mes patys kartais stebimės, kad į kompaniją net nekviečiam draugų. Suprantam viens kitą iš žvilgsnio. Esam žiauriai geri draugai, gyvenimo pakeleiviai.
Mes patys kartais stebimės, kad į kompaniją net nekviečiam draugų. Suprantam viens kitą iš žvilgsnio. Esam žiauriai geri draugai, gyvenimo pakeleiviai.
– Dėl maisto, spėju, keliai linko? Koks tas tikros vietnamietiškos virtuvės skonis?
– Jis labai paprastas, o kartu ir turtingas, natūralus, daug žolių, makaronų, jautienos ir, žinoma, ryžių. Kad ir Pho sriuba, ji atrodo dieviška, bet iš tiesų tai gerai nuvirtas sultinys su makaronais. Jos, beje, jau atsivalgėme, nes ją valgėme ir pusryčiams... Tiesa, į ją deda įvairių prieskonių, pavyzdžiui, cinamono žievę. Pusę tokio medžio draugų prašymu jau vietos turguje įsigijome. Reikės turbūt atskiro lagamino.
