Mokymosi įstaigų šeima pradėjo ieškoti dar praeitų metų gruodį, iš emigracijos grįžus į Lietuvą.
„Viena iš priežasčių, kodėl grįžom – kad mergaitės išmoktų lietuvių kalbą. Supratau, kad aš vienas jų neišmokysiu. Gal ir galima, tačiau vis tiek labai svarbu leisti laiką su kitais vaikais. Tada viskas vyksta visai kitu greičiu. Pats mokymasis tampa nebe priverstinis“, – 15min sakė A.Pojavis.
Vis dėlto iš pradžių mergaites nuspręsta mokyti namuose. Kaip pasakojo Andrius, sesės lietuvių kalbos ėmė mokytis net prie pietų stalo – smalsauja, ką reiškia tam tikri lietuviški žodžiai.
„Vaikų nereikia per daug spausti. Todėl ir buvo tokia integracija, kad jų iškart neįmestume ir tokiu būdu po truputį grįžę įsivažiuotume“, – apie praeitų metų sprendimą dukras mokyti namuose pasakojo A.Pojavis.
Andriaus Pojavio dukrų Amelijos ir Alisos Rugsėjo 1-osios šventė:
Ir Andrius neslepia – integruotis pavyko. Dabar jis nekantrauja pasižiūrėti, kaip kinta ir tobulėja švietimo sistema Lietuvoje, taip pat pajusti, ką reiškia čia eiti į mokyklą ne tik kaip vaikui, bet ir kaip tėčiui.
Šį žingsnį žmona Isabella, dukros Amelija, Alisa ir pats Andrius žengė Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos slenksčiu. Bene svarbiausia šios dienos pažiba tapo Amelija – ji pradėjo lankyti pirmąją klasę.
„Mergaitėms norisi į mokyklą. Sakyčiau, kad mes su žmona esame ekstravertai, todėl mums reikia žmonių, bet ir mergaitėms jų reikia. Matau, kad jos nori bendrauti, žaisti, susipažinti. Joms reikia informacijos, pažinimo, atradimo ir visų kitų dalykų, kurie kartais pasimiršta, tačiau yra be galo svarbūs“, – šyptelėjo Andrius.
Pasiteiravus, ar mergaitės jau žvalgosi į kokius nors būrelius, dainininkas sako, kad joms anksčiau patiko gimnastika, tačiau turi nusižiūrėjusios ir kitokių variantų.
„Vyresnioji Alisa ką nors mėgsta, tai ir Amelija iškart nori to, ką sesė daro. Kol kas viskas yra tokioje fazėje. O vėliau kažkaip išsigrynins. Alisa kol kas nori į gimnastiką ir piešimą. Su muzika... Na, jos dainuoja, bet profesionaliai tuo dar nenori užsiimti. Bet gal ir gerai. Užtenka vieno kvailio“, – juokėsi A.Pojavis.
Juokas juokais, bet Andrius savo mokyklos laikus ir pačią Rugsėjo 1-ąją prisimena kiek kitaip. Šventės išvakarėse verkdavo jis, o kitą dieną – draugai.
„Aš gyvenau penktame aukšte, draugai pirmame, Jurbarke, tad mokykla buvo visai prie pat mūsų, gal už poros šimtų metrų. Suspausdavome rankose gėles ir nužygiuodavome. O kai grįždavau iš senelių, kurie gyveno Punske, į Jurbarką ir pamatydavau jo asfaltą, tai verkdavau.
Draugai verkė per Rugsėjo 1-ąją. Kadangi aš iš vakaro jau buvau viską supratęs, tai be reikalo emocijų neleidau“, – juokdamasis vaikystę prisiminė dainininkas.
Naujų mokslo metų proga jis savo dukroms linki būti atviroms ir nebijoti džiugesiu dalytis su bendraklasiais, susirasti naujų draugų.
„Tą padaryti yra ganėtinai paprasta. Eini pasisveikinti, kažką pažaisti ir taip išeina. Būti atviroms ir linksmoms, duoti kažką klasei ir mokytojai.
Svarbiausia, kad Alisa ir Amelija pastaruoju metu labai klausinėja, ką tas ar tas žodis reiškia. Aš linkiu neprarasti to smalsumo ir mokykloje. Likite smalsios“, – apie būsimus mokyklos iššūkius kalbėjo Andrius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Po 10-mečio emigracijos Andrius Pojavis grįžta į Lietuvą: „Dukros turi pažinti Lietuvą“
TAIP PAT SKAITYKITE: 500 km per Lietuvą: Andriaus Pojavio ir jo šeimos ryžto nepalaužė net aplinkinių replikos
