„Spektaklis „Meat Factory“ nagrinėja šiandieną aktualius klausimus, kurie yra svarbūs norint identifikuoti ir išgryninti svarbiausias europietiškas vertybes – žmogaus orumą ir lygybę. Nagrinėdamas demokratijos ir laisvės sąvokas, spektaklis tiesiogiai nekalba apie karą, o kelia klausimus, kas yra žmogiškumo esmė, kokiomis aplinkybėmis įsigali žiaurumas ir totalitarizmas bei kaip tam galima pasipriešinti“, – pasakoja I.Fontez-Sakurako.
Prieš ir po spektaklio teatro fojė bus rodomas Andryi Tsaplienko dokumentinį filmą apie karą Ukrainoje „Absolute Evil“. Žiūrovai taip pat pamatys jaunos lietuvių kūrėjos Skaistės Navickaitės meninę instaliaciją, nagrinėjančią gyvūnų teises Lietuvoje. Spektaklis rodomas nemokamai, po pasirodymo įvyks menininkų ir auditorijos diskusija spektaklio metu nagrinėtoms temoms aptarti.
Kodėl įkvėpimui pasirinkote Jaroslavo Melniko knygą „Maša, arba Postfašizmas“?
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, iškilo klausimas, ką tokiu metu yra iš vis prasminga kurti, ir kaip kalbėti apie bendražmogiškus dalykus. Apie karą kalbėti teatro scenoje, kai vaizdai per žinias yra tokie pritrenkiantys, man netenka prasmės arba nežinau kaip tai daryti. Pernai vasarą buvau pakviesta pristatyti savo solo ir kurti spektaklį su vietiniais šokėjais festivalyje Austrijoje. Ten dirbau su įvairių šalių šokėjais, tarp kurių buvo ir trys šokėjos iš Ukrainos. Jos labai norėjo bendradarbiauti ir ateityje, todėl sėdėjom ir mąstėm, ką ir kodėl norėtųsi, vertėtų kurti tokiu laiku. Ilgai diskutavom kaip tai įmanoma, kad prasidėjo karas Ukrainoje, kaip susiformavo toks stiprus neofašizmas Rusijoje.
Viena iš ukrainiečių šokėjų užsiminė apie Jaroslavo Melniko romaną „Maša, arba postfašizmas“, kurio niekas kitas iš mūsų komandos nebuvo skaitęs. Abu su Phil Von (choreografės vyras, kompozitorius ir spektaklio bendrakūrėjas) esame mokslinės fantastikos žanro mėgėjai, esame sukūrę ne vieną šio žanro spektaklį, todėl Melniko romanas iškart surezonavo. Tuo labiau kad pagrindinė mintis – kaip propagandos įgalintoje visuomenėje įsigali fašizmas ir kaip protu nesuvokiami dalykai tampa norma, – tiesiogiai koreliuojasi su geopolitine situacija pasaulyje šiuo metu. Kai dar paaiškėjo kad knygos autorius yra ukrainiečių-lietuvių rašytojas ir knyga yra išversta į tris kalbas, kurios tautybių atstovai yra šioje komandoje, mes nusprendėme kad tai yra ženklas, kad ši knyga kaip tik mums. Pasirinkom šią knygą kaip atskaitos tašką, kelti klausimus ir kūno kalba nagrinėti, kas yra žmogiškumas, meilė, kur yra riba tarp žmogiško ir žvėriško elgesio.
Koks šios knygos aktualumas dabartiniame kontekste?
Mano nuomone, dar 2013 m. lietuvių kalba išleista knyga buvo pranašiška, numatanti fašizmo atgimimą Rusijoje ir pasaulyje. 2014 m. Krymo aneksija, 2022 m. per plauką prezidento rinkimų nelaimėjo Marine Le Pen, ekstremalios dešinės pažiūrų politikė, atvirai palaikanti Putino politiką. Ir dar išsipliekęs Izraelio ir Palestinos konfliktas Gazos Ruože, kur visos nežmoniškos priemonės yra pateisinamos ir žudomi nekalti civiliai ir vaikai. Naujosios šokiruojančios naujienos – ekstremalių dešiniųjų populistų pergalė rinkimuose Nyderlanduose su Geert Wilders priešakyje.
Tokiomis geopolitinėms aplinkybėms šis romanas tampa ypač aktualus, jis kviečia įsivaizduoti tokio žiaurumo ir smurto toleravimo pasekmes ir verčia susimąstyti, kada žmogus nustoja būti žmogumi ir kaip vienos žmonių grupės atstovai tampa „nebežmonėmis“.
Kaip šokio spektaklis padeda atskleisti žmogiškumo ir (institucinio) nužmogėjimo, fašizmo temas?
Mūsų spektaklis nesiekia iliustruoti ar inscenizuoti šio romano, jis toliau gvildena ten iškeltas temas kūno kalba. Žodis yra paveikus, ar tai knygos tekstas, ar aktoriaus sakomas tekstas scenoje, tačiau kūno kalba man yra paveikiausia. Sunku pasakyti kiek tiksliai, bet mes, turbūt, virš 90 proc. komunikuojame neverbaliniu būdu. Tai mūsų pirmoji kalba, taip mama ir kūdikis bendrauja iki jis išmoksta kalbėti. Taigi, kai scenoje yra naudojama kūno kalba, pasitelkiant įvairaus šokio ir fizinio teatro bei performanso meno technikas, yra stiprus poveikis.
Kūrybinį procesą pavadinote „laboratorija“, papasakokite apie tai plačiau. Ar teisinga sakyti, kad toks eksperimentinis procesas atsisako tvirtos hierarchijos spektaklio statyme?
Visiškai teisingai, mes nuo pirmų dienų bandėme analizuoti medžiagą, rinktis temas, ieškoti idėjų scenoms ir judesių visi kartu. Studijoje mes visi vienodi, nėra kažkokios hierarchijos, tačiau tiek Phil, tiek aš dalinomės savo technikomis, kurias turėjo perprasti kiti komandos nariai. Taip pat kažkas turi matyti labiau bendrą vaizdą (ang. helicopter view), užduoti toną ir pasiūlyti kažką, net kai nekyla minčių.
Tačiau nuo pirmų dienų kūrėme kartu, kartu „murkdėmės nežinomybėje“, kol susiradome tinkamas idėjas. Kai kam iš šokėjų tai buvo per didelis iššūkis, todėl eigoje įvyko komandos sudėties pasikeitimas. Ne visi gali dirbti „nežinioje“, kai reikia aktyviai kurti ir ieškoti, o ne tiesiog būti atlikėju ir daryti tai kas tau pasakyta. Ne visi galėjo atlaikyti ir knygos užduotą toną ir medžiagos sunkumą, nuogybė ir smurto scenos ukrainiečių šokėjoms pasirodė nepakeliama ir jas teko pakeisti jaunais lietuvių plastiniais aktoriais, kurie įšoko į procesą ir intensyviai dirbo kartu su mumis.
Spektaklyje pasitelkiate naudojami flamenko, butoh elementai, fizinis teatras, video medžiaga ir net gyvas dainavimas. Ar tarpdiscipliniškumas būdingas visiems jūsų spektakliams? Kodėl tai jums svarbu?
Taip tarpdispliniškumas būdingas praktiškai visiems mano darbams, nes man tarpdiscipliniškumas nėra siekiamybė – man tai savaime suprantamas ir natūralus būdas kurti. Aš į scenos menus esu atėjusi iš vizualiųjų menų, todėl ir mano priėjimas prie spektaklio kūrybos yra šiek tiek kitoks. Svarbiausia yra koncepcija, tada yra naudojamos medijos ar raiškos būdai, kurie geriausiai leidžia koncepcijai atsiskleisti. Phil Von yra taip pat daugiabriaunis menininkas: kompozitorius, poetas, dainininkas ir atlikėjas. Todėl natūraliai gaunasi, kad mūsų darbai yra tarpdisciplininiai.
Koks yra jūsų, kaip choreografės, tikslas kuriant šį spektaklį? Ką norėtumėte, kad išsineštų žiūrovai?
Mano, kaip kūrėjos tikslas, yra, kad tai, kas vyksta scenoje, surezonuotų su žiūrovu. Svarbu, kad žiūrovas neišeitų iš spektaklio tuščiomis: gal jis nesupras, bet užsinorės perskaityti knygą, gal į kažką pažvelgs kitokiu žvilgsniu, susimąstys apie kažką, apie ką neteko susimąstyti anksčiau kasdienybėje. Mes kuriame patirtį, o ne pramogą. Čia norėčiau paantrinti romano autoriui šiek tiek perfrazuojant jo mintį, kad kiekviena tiesa šokiruoja ir mūsų sąmonė nenori priimti tiesos. Gyvename žiauriame pasaulyje, o meno pašaukimas – sąžiningai tą žiaurumą parodyti. Patyrę šoką tampame gilesni ir sieloje įsižiebia šviesa.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba, „Okarukas“ bendradarbiauja su partneriais: Panevėžio kultūros centru Bendruomenių rūmais, Panevėžio teatru „Menas“, ryšių su visuomene agentūra „Integrity PR“.
