Taigi į knygą „Aktoriai ir (gi) skanėdos: ko neragavo žiūrovai“, kurią neseniai išleido leidykla „Alma littera“, Nijolė sudėjo, kas skanu – smagias teatro istorijas ir patiekalų, kuriais vaišino knygos herojus, receptus.
Visų šešių savo knygų herojus, kolegas aktorius, režisierius ir scenos žmones Nijolė kalbino namuose. Prieš tai išsiklausinėdavo, ką kuris mėgsta. „Daugiausia svečiuose sulaukiau žuvies mėgėjų, tad ją ruošiau pasitelkusi visą savo išmonę“, – sako aktorė ir pripažįsta, jei ne svečių pagyros, vargu ar būtų pasiryžusi į knygą sudėti savo receptus. Beje, ne tik juos, knygos skaitytojai kiekviename skyriuje aptiks ir Nijolės pašnekovui įsimintiniausią receptą. Iš viso knygoje jų – 46.
Nijolės gamintus patiekalus fotografavo specialiai iš Liuksemburgo atvykęs maisto fotografas Ramūnas Astrauskas.
„Nepaprastai talentingas žmogus“, – giria knygos bendraautorių ir pasakoja, kad nuotraukose užfiksuotas ne tik maistas, bet ir Nijolei svarbūs vaikystės indai, daiktai, tapę fotografijų dekoracijomis. Iš brangenybių dėžutės išbirę dabar jau šviesaus atminimo aktorės Gražinos Balandytės dovanoti karoliai, gėlių žiedai iš vyro Pauliaus mamos ir pusseserės darželių.
Aktorių ir scenos žmonių istorijas į šeštąją knygą sudėjusi autorė neslepia, kad paskutinė knyga jai kainavo beveik dvigubai daugiau laiko ir darbo: „Neturiu įpročio užrašinėti receptus, visada gaminu iš akies, man patinka improvizuoti, bet žmogui savo improvizacijų nepaaiškinsi. Būdavo, surašau, tada mėginu dar kartą, jau pagal receptą, o ima pyragas ir neiškyla. Gamindavau ir tikslindavau tol, kol patiekalų skonis išeidavo nepriekaištingas.“
Aktorių virtuvėms ir jose sklandančiomis istorijoms knygoje skirta daug vietos. Nijolė tikina, kad aktoriai ne tik puikiai gamina, bet ir garsėja fantazija sukurti patiekalus iš nieko. Anuomet, deficito ir skurdo laikais, per Teatro dieną ir prieš Naujuosius metus aktoriai gaudavo šventinius paketus. Juose rasdavo majonezo, žirnelių, servelato dešros, dar kokį skanumyną. Juos taupydavo šventėms ir būtinai sugalvodavo ką nors ypatinga. Ypatingai per šventes atrodydavo ir stalai, dekoruoti rakandais iš teatro sandėlio, puošti medžių šakomis ar džiovintais lapais vietoj servetėlių ir teatro dailininkų gražiai apšviesti.
„Atrodydavo, kad prie karališkų stalų sėdime, – prisimena aktorė ir pasakoja, kad anuomet po premjerų aktoriai nesiskirstydavo, būtinai švęsdavo. Kartais popremjeriniai „kapustnikai“ pranokdavo ir pačią premjerą – tiek improvizacijų, pokštų ir linksmybių juose būdavo. O stalai ilgai stovėdavo maistu apkrauti, nes valgyti nebūdavo kada.
Per suneštinius balius moterys būdavo atsakingos už maistą, vyrai – už alkoholį. Nijolė į tuos popremjerinius vakarėlius dažniausiai nešdavosi savo gamintos silkės ir būtinai kokių nors originalių salotų. „Tada įprasta būdavo baltoji ir raudonoji mišrainės, o aš maišydavau kitokias, su daržovėmis – plonai supjaustydavau kopūstą, įtarkuodavau morkos, įpjaustydavau svogūno, įspausdavau česnako, viską apšlakstydavau citrinų sultimis ir alyvuogių aliejumi, ant viršaus dar kepintų graikinių riešutų pabarstydavau. Dabar tokios salotos nieko nestebina, o tada taip sakydavo: „Kokią čia nesąmonę sugalvojai?! Bet kaip skanu!“
Užkrimtę pradžioje, rimtai valgyti, pasakoja, užsinorėdavę paryčiais. Tada kelias ir sukdavęs pro kolegų virtuves, niekas labai nesistebėdavo, jei šeštą ar septintą ryto į duris paskambindavo būrys kolegų ir prašydavo kiaušinienės, keptų bulvių ar bent daktariškos dešros sumuštinio. Tose virtuvėse vykdavo ir nuoširdžiausi pokalbiai, ir santykiai būdavo išsiaiškinami, ir meilę prisipažįstama. Vietos visiems užtekdavo. „Šiauliuose kartą, per mano gimtadienį, vieno kambario bute laisvai sutilpo 75 žmonės. Ir šokiai kokie vyko!“ – prisimena Nijolė, šiandien teatre vis dažnai pasiilgstanti atviro, nuoširdaus ir tikro santykio, galimybės pasėdėti po spektaklio, jį aptarti, išsiaiškinti, kas buvo ne taip.
Aktorė G.Balandytė Nijolei yra pasakojusi apie vieną tokį vakarėlį, kurį visą praleido palindusi po fortepijonu – ten esą buvusi ramiausia vieta. „Užeik, pakalbėsime“, – kviesdavo kolegas, įpildavo taurelę, guldavosi ant žemės ir kalbėdavo, kalbėdavo. Tarsi išpažintys kokios, po kurių visiems tapdavo lengviau.
„Ir tai – ne pijokystė, kaip kažkam gali pasirodyti, tai buvo bohema gerąja prasme, – sako Nijolė. – Bohema, kupina polėkio, atvirumo ir noro padėti vienas kitam. Net jei dėl to reikėtų muštis. Šiandien santykis – visai kitoks, drungnas, jei kas ką ir galvoja, niekada neišsakys, neišsikalbės. Visi tarsi diplomatai, o pusė pas psichologus vaikšto!“
Aktorei reikėtų gerai pagalvoti, iš kur ji pati išmoko gaminti. „Mūsų namuose dažniausiai gamindavo tėtis, – pasakoja, – bet dažniausiai valgydavome labai paprastą maistą. Išverda dviem dienoms sriubą – ir tiek. Grįždama iš mokyklos, iš toli užuosdavau, kad bus rauginti kopūstai. Negalėdavau tos sriubos pakęsti, tikra ubagynė. Mūsų namų rūsys buvo prikrautas gėrybių – raugintų kopūstų, marinuotų agurkų, uogienių ir kompotų, bet mėsos ne taip jau dažnai gaudavome. Tad dabar slėgti grybai – skanumynas, o anuomet galvoji: ir vėl – tas pats!“
Vaikystėje, paauglystėje, prisipažįsta Nijolė, jai nieko skaniau už cepelinus, kugelį ir bulvinius blynus nebuvę. Studijų laikais meniu buvo paprastas: bulvės, bulvės ir dar kartą bulvės. „Tada valgiau, ką norėjau, apie kilogramus negalvojau, – šypsosi. – Susimąsčiau, kai priartėjo 40, labai nepatiko tie papildomi kilogramai. Tada – ir dietos, ir sportas. O dabar – vėl kitas etapas. Svarstau, ar tikrai verta save kankinti? Gal, jei pro duris netilpčiau... Maistas teikia daug džiaugsmo, jį skanauti, ragauti, mėgautis – tokia laimė. Na, ką mes žinome, kiek čia mums laiko liko... Šiandien valgau viską, kas man skanu. Pyragų nemėgstu, pusryčiams geriu tik kavą, būtinai pietauju ir vakarieniauju. Vakarieniauti su Pauliumi mėgstame ilgai – prie stalo kyla visos mūsų idėjos ir kuriami visi planai.“
Nijolės mama vis stebėdavosi: „Nemokiau tavęs gaminti, kaip tau taip skaniai išeina?“ Kaltas aktorės smalsumas: „Man labai įdomu virtuvėje, vis noriu kokį naują skonį išgauti ir negaliu atsidžiaugti, kai žmogus sėdi priešais prie stalo, čepsi, švyti iš skanumo. Maistas yra bendravimo forma – pavalgai, pasikalbi. Skaniai pavalgai – gerai pasikalbi.“
Šią teoriją Nijolė patvirtino rašydama savo teatro istorijas. Štai kodėl pokalbiai prie stalo ir prie valgio jos knygose – tokie atviri, šilti ir labai nuoširdūs.
Artėjant slyvų sezonui, Nijolė dalijasi slyvų pyrago receptu.
SLYVŲ PYRAGAS „Viens du trys“:
Pyragui reikės:
20–25 slyvų
125 g miltų
150 g cukraus
žiupsnelio rudojo cukraus (užbarstyti ant slyvų)
žiupsnelio druskos
120 g minkšto sviesto
2 kiaušinių
1 šaukštelio kepimo miltelių
1 šaukštelio malto imbiero (nebūtinai)
1 šaukštelio cinamono (nebūtinai)
Pirmiausia Nijolė sumaišo miltus, kepimo miltelius, druską. Į kitą indą sudeda sviestą, cukrų, kiaušinius ir išplaka elektriniu maišytuvu. Į gautą masę sukrato miltus ir viską gerai išmaišo.
Kepimo indą ištepa sviestu ir supila tešlą. Išdėlioja pusiau perpjautas slyvas be kauliukų. Apibarsto ruduoju cukrumi (kartais dar cinamonu ar imbieru). Kepa 25 cm skersmens silikoninėje formoje 40–45 min., kol gražiai apskrunda.
Nijolė sako, kad šis pyragas greitai pagaminamas: „Viens du trys, ir gatava. Kai neturi slyvų, kepa su obuoliais, kriaušėmis.“
