Lenkija, Čekija, Austrija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir galiausiai – Portugalija. Vasaros pabaigoje į solo kelionę išvykęs turinio kūrėjas Justas Pečeliūnas šį maršrutą pasirinko, kad pasiektų saulėtąjį kraštą, kuriame išgyveno gražiausius vaizdus ir savirealizacijos momentus.
Iš kelionės sugrįžęs Justas savo įspūdžiais sutiko pasidalinti su portalu Žmonės.lt ir leidosi į pokalbį apie vieną geriausių gyvenimo patirčių.
Justai, kaip kilo idėja leistis į solo kelionę? Vienam keliauti – nebaisu?
Jau senokai pastebėjau, kad solo kelionės tapo tarsi tokiu trendu. Pagalvojau, kad ir pats norėčiau, nors neįsivaizdavau savęs keliaujančio vieno. Gal ir buvo kažkokių baimių, nes gali nutikti įvairių situacijų, o kai jose esi vienas – gali būti itin nejauku.
Galvojau, kad gali būti kažkoks kalbos barjeras, nors moku anglų kalbą, galiu kažko nesuprasti. Pavyzdžiui, gali nesuprasti mokamų kelių sistemos, kažkur neįsiskaityti, o galbūt gali sugesti automobilis. Dar manęs draugai klausė, ar nebijau būti apvogtas, bet šiuo atveju visai nebijojau. Turbūt priklauso nuo požiūrio – jei galvoji, kad apvogs, tai taip ir bus. Taigi galiausiai noras nugalėjo baimes, todėl nusprendžiau išvažiuoti.
Kodėl ryžaisi „surinkti“ tūkstančius kilometrų būtent savo automobiliu?
Pradžioje buvo planas skristi lėktuvu iki Italijos savaitei. Tada pagalvojau, kad noriu ilgesnių atostogų ir daugiau ištyrinėti vieną šalį, o tai patogiau daryti automobiliu. Išsirinkau Portugaliją, nes norėjosi nuvažiuoti iki žemyno kampelio. Taip pat šiemet buvo labai žiūrimas youtuberio, keliautojo Pauliaus Samoškos turinys, kuris keliauja su automobiliu. Įkvėpė ir jis mane. Pagalvojau: sėdi ir važiuoji, nereikia prie nieko taikytis, kur norėsi – ten nusuksi.
Šiai kelionei reikėjo ypatingo pasiruošimo?
Maršrutus googlinausi, skaičiau, ką rekomendavo Portugalijoje su automobiliu keliavę žmonės. Atradau vieną labiausiai patikusių maršrutų ir jį naudojau, tačiau jis vis tiek pakito. Patį nuvažiavimą iki Portugalijos apgalvojau tik kelios dienos iki išvažiavimo, įsijungęs žemėlapį. Bet ir šis planas jau pakito pirmą dieną.
Atvažiavus į Lenkiją, Poznanę, įsikūręs įsijungiau telefoną ir pirmas vaizdo įrašas, kurį man išmetė, kad vyksta Adeles koncertai Miunchene. Žiūriu, artimiausias penktadienį, o tądien buvo pirmadienis. Tą patį vakarą mečiau savo pirminį planą, nusipirkau bilietą į koncertą ir kitą dieną išvažiavau į Vieną, o po jos – tiesiai pas Adelę į Miuncheną.
Turbūt, net neverta klausi, ar vertėjo nesilaikyti pirminio plano...
Tai buvo geriausias koncertas, kuriame esu buvęs. Įspūdžiai – žiauriai geri. Kai nusipirkau bilietą, net nesureikšminau to fakto, kokio lygio dainininkę aš pamatysiu savo akimis. Tik atsikėlus koncerto dieną, supratau, kas manęs laukia, atsirado malonus jaudulys. Kažkiek atsirado ir baimių, kad vykstu į tokio masto renginį: jei kas nutiks, o aš būsiu apie 80 tūkstančių žmonių masėje vienas, galų gale, o jei bloga pasidarys? Atvykus ten, visos baimės dingo, atsipalaidavau ir tiesiog mėgavausi. Čia turbūt buvo viena ryškiausių kelionės akimirkų net nenuvažiavus iki tikslo (šypteli).
Kuri Adeles daina patiko labiausiai?
Visos! Nustebau, kiek daug jos dainų žinojau. Prieš koncertą labiausiai patiko „Skyfall“ iš Jameso Bondo, o po jo – „Hometown Glory“. O šiaip nustebino ir pati Adele – ji pasirodė labai paprastas žemiškas žmogus. Atrodo, tiek ją kartų matęs per televiziją, internetą, žiūri į tokio lygio žvaigždę – visiškai paprastą, be jokios arogancijos, niekuo nesiskiriančią nuo visų mūsų. Labiausiai sužavėjo jos nuoširdus žvilgsnis į susirinkusius gerbėjus.
Beje, po koncerto sužinojau, kad arena buvo pastatyta būtent dėl Adeles. Buvo sukurtas net ir visas Adeles miestelis su atrakcionais, restoranais, stovėjo dar kelios scenos, kur žmonės galėjo dainuoti karaoke jos dainas. Jausmas, kaip būčiau kokiame Lietuvos mieste, kuris visas skirtas Adelei.
Po Adeles koncerto Vokietijoje patraukei iki Portugalijos, o iki jos juk teko miegoti tiek viešbučiuose, tiek palapinėje laukuose. Kokius daiktus susidėjai į automobilį, pravertusius bet kokiomis sąlygomis?
Įsidėjau daug drabužių, daug įvairių maikių, kad nereikėtų vis ieškoti kur išsiskalbt. Pasiteisino! Kadangi daug miegojau gamtoje, pasiėmiau miegmaišį, čiužinį, palapinę, dujinę viryklę, kelioninius indus. Pasiėmiau ir pagrindinius vaistus – nuo temperatūros, alergijos. Visą kitą vietoje nusipirkau. Buvau pasiėmęs ir filmavimo įrangą, bet visgi važiavau pailsėti nuo turinio kūrimo, tai jos ir nepanaudojau. Vadinasi, atsipalaiduoti pavyko (šypteli).
Nors baimių būta, ar jos pasiteisino? Pasitaikė netikėtumų?
Viskas man buvo netikėta, nes nežinojau, ko reikėtų tikėtis ir ko ne. Tiesa, vos tik išvažiavęs pirmą dieną buvau įsitikinęs, kad viską pasiėmiau, bet jau kirtęs Lietuvos sieną, supratau, kad neturiu čiužinio. Teko ir automobilį su izoliacine juosta klijuoti, bet atlaikė, namo grįžau (šypteli).
Buvo šiek tiek persideginta ant saulės: vieną dieną jau buvau išsigandęs, bet pagelbėjo vaistai nuo alergijos. Dar vienas netikėtumas buvo, kai miegojau palapinėje ir ryte atsikėliau nuo varpelių garso. Stačiausi palapinę tuščiame lauke prie upelio ir buvau įsitikinęs, kad nieko ten nėra. Atsisegęs palapinę pamačiau, kad ateina didžiulė avių banda. Bet jos buvo draugiškos.
Galėtum išskirti TOP3 vietas, kurios labiausiai patiko Portugalijoje?
Portugalijoje labiausiai išskirčiau Porto miestą – jis labai įspūdingas, gyvas, nepriminė jokio kito, kuriame esu buvęs. Norėčiau grįžti. Taip pat labai patiko Nazare, ten žiemą būna pačios aukščiausios bangos pasaulyje – net iki šimto metrų. Gaila, kad dabar nebuvo, bet gal bus proga sugrįžti ir pamatyti tas bangas. Taip pat pietinė Portugalijos dalis – Algarves regionas. Labai gražūs krantai, daug šlaitų, krantų, įspūdinga gamta. Jei būtų TOP4 – įterpčiau ir Miuncheną. Aišku, ten buvau, kai miestas buvo pasiruošęs Adelei. Nežinau, koks jis būna įprastai, bet man labai patiko.
Keliaujant vienam, ištiko savirealizacijos momentų? Galbūt parsivežei į Lietuvą tam tikrų suvokimų apie save?
Kai būni vienas, belieka su savimi tik ir bendrauti. Buvo visokių apmąstymų. Net ir tokių, ar man tikrai patinka tai, ką aš darau. Kelionės pabaigoje supratau, kad tikrai patinka, pasiilgau turinio kūrimo. Vadinasi tikrai pailsėjau, nes prieš kelionę pajutau, kad kūryba tapo rutina, viską dariau labiau iš reikalo, o ne iš jausmo. Dabar jaučiuosi atsigavęs ir noriu kibti prie darbų.
Taip pat anksčiau galvodavau, kad nejauku vienam net atsisėsti pavalgyti restorane, išgerti kokteilį: kaip čia į mane žiūrės aplinkiniai? Pirmomis dienomis gal ir jautėsi nejaukumas, o paskui supratau, kad leidžiu laiką dėl savęs ir nebūtina, kad šalia kažkas kitas šnekėtų. Išmokti būti su savimi ir gerai jautis kažkiek gali užtrukti, bet tai tik į gera.
Atėjo ir toks tarsi pasididžiavimo momentas, nes pats nelabai tikėjau, kad nuvažiuosiu ir viskas pavyks. Buvo daug abejonių, gal kas nepasiseks ir kokioje Vokietijoje apsisuksiu atgal, ar atsiras kokių darbų Lietuvoje. Buvo tokių atvejų, kai sulaukiau tikrai fainų pasiūlymų su turinio kūrimu, bet pagavau save, kad turiu atsisakyti ir leisti sau pailsėti. Tikiu, kad dabar lengvas pojūtis galvoje, atneš kažką įdomaus ir naujo. Artėja ir eglučių sezonas – pavažinėjau po Portugaliją, o jau netrukus teks vėl apvažiuoti ir Lietuvą (šypteli).
O buvo momentų, kai teko paliūdėti?
Iki Adelės koncerto visos dienos bėgo labai greitai, nes buvo daug įspūdžių, emocijų. Po koncerto viskas nurimo ir teko susikurti rėžimą važiuojant iki Portugalijos. Atrodė, jau nemažai pamačiau, gal jau norėtųsi namo, bet užtruko šie apmąstymai tik pora dienų. Viskas persimainė, kai atvažiavau į Portugaliją ir pamačiau, kokio grožio tai šalis.
Ko keliaudamas labiausiai pasiilgai iš Lietuvos?
Čeburekų (šypteli). Nežinau, kodėl, važiuojant atgal į Lietuvą, galvojau, kad viską padaryčiau, jog tik suvalgyčiau čebureką. O grįžęs jų dar net nevalgiau. Žinoma, pasiilgau šeimos, draugų, nors dabar keista eiti su visais bendrauti, kai buvau įpratęs mėnesį laiko būti vienas.
Galėtum įvardyti, kiek keliavimas vienam panašiu maršrutu gali atsieiti?
Tikslios sumos įvardyti negaliu, bet kelionė nebuvo pigi. Sunku pasakyti, kiek pinigų reikėtų solo kelionei, priklauso pagal kiekvieno norus ir galimybes. Susigalvoji veikti tiek, kiek gali sau leisti. Galbūt kitą kelionę būtų įdomu padaryti kaip tik įmanoma taupiau.
Žmonėms, pas kuriuos sukasi baimės išvykti „su savimi“ – ką jiems patartum?
Jei jauti, kad labai nori ir pats save stabdai, įsivertink, dėl ko kyla tos baimės. Galbūt tikrai ne kiekvienam keliauti vienam. Nemanau, kad prieš kokius du metus pats būčiau išdrįsęs važiuoti. Galima ir pasitikrinti: pradėti ne nuo didelės kelionės, pavyzdžiui, nuvažiuoti į Latviją trumpesniam laikui. Kitą vertus, pabandai ir žinai, nepatiks – grįši.
O jau pasiryžus, rekomenduočiau įsijungti dirbtinį intelektą. Jei kažkur keliauji ir nelabai gaudais, parašai dirbtiniam intelektui ir greitai gauni atsakymą. Taigi išmokite juo naudotis – kelionėje vienam toks „kolega“ tikrai padės.
Fotogalerija:
