„Kai pasidalinome su aplinkiniais mintimis savo filmą filmuoti ne Lietuvoje, visi į mus žiūrėjo kaip į bepročius ir klausė, kaip mes ten patys vieni žadam tą filmą nufilmuoti. Bet ėmėm ir dviese su Aisčiu viską padarėm: ir scenarijų parašėm, ir prodiusavom, ir režisavom, patys vaidinom ir patys visas iki vienos lokacijas kur vaidinsim susiradom. Nusivežėme dvidešimt vieną žmogų į Italiją, patys dviese jais rūpinomės ir kartu dirbom, kad tą savo filmo viziją išpildytume tobulai.
Nerealu buvo matyti, kad visa tai, ką sufantazavom savo galvoje, virto realybe. Aš visada sakau, kad svajoti reikia labai tiksliai ir konkrečiai ir visos tos svajonės tikrai anksčiau ar vėliau išsipildys. Turbūt visatos buvo nulemta mums tą filmą padaryti, nes tai, kaip viso proceso metu dėliojosi įvykiai, buvo tikrų tikriausia magija, ne kitaip“, – apie įspūdžius kuriant savo filmą pasakoja Ineta Stasiulytė.
Aktorė juokiasi, jog filmo kūrimo procesui tikrai reikalingas atskiras filmas, nes nuo pat pradžių abu kolegas lydėjo neįtikėtini sutapimai ir mistinės sėkmės istorijos – atrodė, tarsi pati visata viską sudėliotų taip, kad filmuoti šiam filmui nekiltų jokių kliūčių, rašoma pranešime spaudai.
„Jau žinojome, kada filmuosime filmą, bet dar neturėjome finansavimo. Neturim jokių variantų iš kur jį gauti, bet kažkaip viduje jaučiam, kad tie pinigai turi ateiti lengvai. Turėjome kartu su Aisčiu vykti į kelionę į Islandiją, kažkaip prisiminiau vieną įmonę, su kuria kadaise dirbome barteriu ir turėjome puikius santykius, pasakiau Aisčiui, jog pabandytų parašyti, o gal juos domintų ir filmas. Aistis parašė, juos sudomino, bet informavom, kad išvykstam į Islandiją. Pasirodo, mūsų kontaktas taip pat tuo pačiu metu bus Islandijoje – tai ten ir susitikom, pakeliavom, viską papasakojom ir pasirašėm kontraktą.
Tokių sutapimų ne vienas. Šventėme Aisčio gimtadienį itališkoje terasoje ir vis dar neturėjome leidimų filmuoti Unesco paveldui priklausančiuose objektuose. Visa terasa išnuomota tik Aisčiui, bet terasoje sėdi vienas vienintelis staliukas, pasidėjęs Lietuvos ir Italijos vėliavas. Ir sutapk taip, kad prie jo sėdi Italijos konsulas. Išgėriau vieną gėrimą, prisėdau prie jų staliuko ir vakaro gale visi leidimai filmavimui jau buvo sutarti.
Jau nekalbu apie tai, kad filmavimo metu atrodė, kad mums padeda pati gamta – artėja audra, mes filmuojame sceną, ir lietus pasipila tik tą minutę, kai viskas jau būna nufilmuota. Argi ne fantastika“, – juokdamasi visus palankius ženklus ir susiklosčiusius įvykius prisimena Ineta.
Vis tik išvykti tokiam ilgam laikotarpiui į Italiją Inetai Stasiulytei nebuvo paprasta – pirmą kartą teko beveik visam mėnesiui išsiskirti su mažesniąja dukrele Frėja. Ineta pasakoja, jog ir šiam atsiskyrimui kruopščiai ruošėsi ir prieš filmavimų maratoną Italijoje, surengė planą, kaip dukrą pripratinti prie laukiančių pokyčių.
„Visada prieš didžiausius darbus man reikia pailsėti, kažkur išvykti, kažką susiplanuoti. Visos tokios kelionės būna sukoncentruotos į dukrą, kad galėčiau jai skirti maksimaliai dėmesio. Šį kartą paprašiau „Coral Travel“ suorganizuoti mums ir mano seseriai Sonatai su dviem vaikais pabėgimą į Turkiją.
Kadangi būtent sesuo liko prižiūrėti dukrą man išvykus, ši kelionė tapo tokia simboline įžanga ir apsiuostymu, kaip čia viskas bus. Juokinga, nors su seserimi abi gyvename Vilniuje, spėkit, ar dažnai susitinkam. Aišku ne. Todėl tos kelionės dabar būtinos kaip oras. Ten prioretizuoju ne darbus, o laiką su mylimais žmonėmis.
Ilsėjomės fantastiškame „Akra Kemer“ viešbutyje. Šiame regione buvau pirmą kartą ir nuoširdžiai nemeluojant pasakysiu, kad niekada negalvojau, kad Kemeras yra tokio grožio kraštas. Niekada nemačiau tokios Turkijos. Tiesa pasakius, Turkijos jis net neprimena. Matėm fantastiškų vaizdų, nuostabios gamtos ir dar nespėjus išvykti, jau kūriau planą, kaip rudenį grįšiu būtent ten pat“, – apie atostogas su šeima pranešime spaudai pasakoja Ineta Stasiulytė.
Ir nors atostogų metu Ineta visada atsiduoda dukrai, artimiesiems ir laikui skirtam poilsiui, toli nuo darbų nepasitraukia. Aktorė šypsosi – ji dirba savo svajonių darbą ir mintys apie tai, kokie projektai jos laukia ateityje, sukelia tik maloniausius šiurpuliukus: „Žinau, kad per atostogas reikia atsiduoti poilsiui. Bet visada įsidedu ir savo darbo knygelę ir likus kelioms dienoms iki atostogų pabaigos jau pasičepsėdama vartau puslapius ir mintimis nusikeliu į tai, ką reikės padaryti sugrįžus. Mano darbas mane pakrauna. Aš dievinu tai, ką darau, esu be proto laiminga. Džiaugiuosi gyvenimu, dirbdama kaifuoju ir dar keliauju po pasaulį – nieko tobuliau ir negalėtų būti.“