Grįžę po tris savaites trukusių atostogų Indonezijos saloje, Ineta Stasiulytė ir Deividas Meškauskas sutiko su 15min pasidalyti po aštuonerių metų draugystės juodu aplankiusiu kūdikio laukimo džiaugsmu, prasidedančiais gyvenimo pokyčiais ir egzotiškos kelionės įspūdžiais.
– Po Balį keliavote jau trise. Ar tai pakoregavo jūsų planus?
Deividas: Mes viską darėme. Ir nardėme, plaukėme upe, ėjome žygį per miškus, plaukiojome laivais, kopėme į ugnikalnį, aplankėme daug kultūrinių objektų, šventyklų. Balio gamta nuostabi, ją neabejotinai verta pamatyti kiekvienam. Taip pat lankėmės aplink Balį esančiose trijose salose, kurias apėjome pėsčiomis. O aš išbandžiau ir šokinėjimą nuo krioklių 10 ir 17 metrų aukštyje.
Tik gaila, kad nespėjau paplaukioti su banglente. Balyje yra vienas žymiausių vandenlenčių sporto paplūdimių, o ir anksčiau brolis buvo liepęs išmokti.
Ineta: O kadangi aš ir taip nemėgstu ekstremalumų ir įvairių išbandymų, nėštumas buvo puikus būdas prisidengti, kad negaliu (juokiasi).
Deividas: Gaila, kad Ineta nardyti nemėgsta, nes vandenyje mačiau septynis didžiulius vėžlius. Dar vieną paglosčiau. Bet kada nors išmoksime baseine.
– Esate minėję, kad Ineta noriai visą dieną išgulėtų pliaže, tuo tarpu Deividui reikia adrenalino ir nuotykių. Ar pavyko suderinti abiejų norus?
Deivydas: Taip, radome laiko viskam. Nesu robotas, man ir pačiam patinka pagulėti, tik tokioje šalyje nesinori veltui praleisti nė vienos valandos.
Ineta: Ir kiekvieną dieną keldavomės su žadintuvu (nusijuokia). Bet aš paskui jam dėkoju, kad išsitempia, priverčia nueiti, padaryti, pamatyti.
Deividas: Mes kelionėse norime apsilankyti tokiose vietose, kurios dažnam turistui nėra pasiekiamos. Šioje kelionėje net buvau ten, kur išvis draudžiama lankytis. Bet pamačiau, kad vietiniai žvejoja, apėjau apsaugą per džiungles ir maudžiausi prie 5 metrus siekiančių uolų. Tik koją bebraidydamas susibraižiau, uolos pradūrė guminę šlepetę.
Bet aš esu laukinės gamtos mylėtojas. Man įdomios tokios vietos, kur žmogus neįkėlė kojos. Ir viskas – einu. Na, nuplaus vanduo, tai nuplaus – išplauksiu.
Ineta: Čia anykštėnas. Užaugęs ant upės kranto, tai kur jau čia...
– Koks buvo šios kelionės tikslas – pailsėti nuo darbų, pravėdinti galvą?
Ineta: Būna „honeymoon“, tai pas mus buvo „babymoon“ (juokiasi).
Deividas: Mes jau seniai nebuvome išvykę iš Lietuvos tokiam ilgam laikui. O per šias tris savaites pavyko pasikrauti labai daug gamtos energijos, įspūdžių. Jau net norėjosi grįžti, dirbti. Jautėmės labai pailsėję.
– Tai gal šias atostogas ir susiplanavote žinodami, kad netrukus jūsų šeima pagausės?
Ineta: Balis buvo mano sena svajonė. Net nežinau, kiek metų fantazavau apie jį, įsivaizdavau, kaip ten viskas atrodo, kvepia. Ir visą laiką žinojau, kad norėsiu keliauti gegužę. O kai sulaukėme iš dangaus tokio malonumo, net klausimo nebuvo. Juk jau rugsėjį ant rankų sūpuosime vaikelį, tai tada jokių minčių apie Balį nebebus.
Ir labai geru nėštumo laiku išvažiavome, buvau penktą mėnesį nėščia. Tad viskas buvo labai lengvai.
– Ar šis ypatingas gyvenimo etapas buvo planuotas? O gal tai buvo džiugi netikėta žinia?
Ineta: Į tai žvelgiu plačiau. Manau, kad mums nebūtų paskyrę vaikelio, jei iš aukščiau nematytų, kad abudu esame pasiruošę būti tėvais. Vaikas į pasaulį ateina su tam tikra misija, tampa mūsų mokytoju. Aš pagal tokį planą gyvenu. Ne pagal pačios susidėliotą.
Kai Deividas pyksta ir sako: visai ne taip susiplanavau, sakau: girdi, kažkas krizena. Kiti planuoja, bando susilaukti ir nepavyksta...
– Kokie jausmai užplūdo, kai sužinojote šią žinią? Kaip reagavo Deividas?
Ineta: Natūralu, kad žinia džiugiai nustebino. Visas gyvenimas pasidaro visai kitoks. Ir viskas keičiasi. O Deividui pranešiau labai natūraliai, nebuvo jokių romantinių nukrypimų. Tiesiog abu žinojome, kad tai įvyks. Ir vieną dieną supratome, kad jau. Abiem viskas buvo aišku, juk ne maži vaikai.
Deividas: Tą pačią akimirką supratome, kad viskas bus kitaip. Kad turėsime aiškią sistemą, tvarkaraščius. Atsiras tam tikrų taisyklių. Užmigsime ir atsikelsime pagaliau vienu metu. Dabar vieną naktį užmiegame pirmą nakties, kitą – dešimtą valandą, o aš norėčiau, kad nuo šiol laikytumėmės tikslaus grafiko.
Ineta: Taip, Deividui labai svarbi sistema (juokiasi). Jam blogai, kai sistemos nėra. Ir ačiū Dievui, nes aš būčiau visai nuplaukusi.
– Tad kai kiti tėvai baiminasi, kad kūdikis iš esmės pakeis gyvenimo ritmą, jūs – priešingai, laukiate, kad jis tą ritmą sustyguos?
Deividas: Manau, kad sistema ypač svarbi dėl mūsų darbo. Nuo šiol turėsime dieną prieš susiplanuoti, kas kur važiuoja, kas ką nuveža, paima, kas su vaikeliu būna.
– Praėjo dešimtmetis nuo tada, kai abudu gyvenote pirmagimių džiaugsmais ir rūpesčiais. Kokiomis emocijomis dabar laukiate šios patirties?
Deividas: Tikrai žinau, kad daug dalykų jau nebepamenu (juokiasi).
Ineta: Labai džiaugiuosi, kad mano sesė pagimdė – birželį jos vaikas švęs metų gimtadienį. Tai padėjo prisiminti, kaip viskas vyksta. Prisimenu, kad gimus Upei pirmuosius mėnesius buvau tarsi zombis, negalėdavau sau skirti nė minutės, beprotiškai bijojau nuo jos pasitraukti. Tad ir būnant Balyje išnaudojau kiekvieną sekundę sau.
Deividas: Aš tik žinau, kokį žaislą pirksiu. Tai buvo Adomo, vėliau pusbrolio dukters mėgstamiausias, tai tikiuosi, kad jį rasime ir mūsų vaikui. Toks meškinas, pusiau robotas. Šneka, dainuoja ir lavina vaiko koordinaciją.
– Jųdviejų vaikai – jau dideli. Deividai, jūsų Adomui 10 metų, o Inetos Upei – 13. Kaip jie priėmė šią žinią? (Ineta dukros susilaukė su atlikėju ir šokių mokytoju Eduardu Gimenezu, o Deividas sūnaus – su dainininke Rūta Ščiogolevaite – red.)
Ineta: Jų nuotaikos keičiasi kas dieną. Iš pat pradžių sureagavo natūraliai. Adomas turi sesę, brolį, tuoj dar vienas vaikas gims, tai natūraliai sureagavo, kad nieko čia gero. Upė irgi natūraliai pasakė: a, fainai, bet veido išraiška tikrai nieko gero nežadėjo (juokiasi).
Deividas: Dar man pačiam kartais sunku patikėti, kas vyksta, o vaikams išvis sunku suprasti.
Ineta: Taip, net ir man pačiai sunku suprasti, kad pas mane viduje gyvas žmogus. Kiekvieną kartą nesuvoki šio stebuklo.
– Nerimaujate? O gal kaip tik ramu, kai jau esate tai patyrę?
Deividas: Jaudulio daugiausia kelia mintis, kaip reikės viską suderinti. Nes mūsų darbai labai skiriasi.
Ineta: Aš nesijaudinu, o laukiu. Beprotiškai laukiu, kai galėsiu jį paimti ant rankų. Ir jei su Upe neįsivaizdavau tos akimirkos, jausmo, kai paimi vaiką ant rankų, dabar žinau. Tad ir ramumas visai kitas. Šito nėštumo metu aš labai pasitikiu savo kūnu. Jei jau viduje nešioju vaikelį, nereikia jaudintis, ar jis ten auga gerai, ar negerai. Pirmojo nėštumo metu pas gydytoją norėjau eiti kas savaitę, o dabar beveik galiu atsisakyti ir visai neiti pas daktarus. Atsirado pasitikėjimas, kad viskas savaime susiklostys gerai.
– Kaip ruošiatės šiam etapui?
Ineta: Tik grįžę iš Balio supratome, kad pirmiausia turime ruoštis gimdymui. Turime dulą, kurią lankysime ir kaupsime žinias apie patį gimdymą. Deividas irgi nori jame dalyvauti. Tad mokysimės, kaip elgtis, kvėpuoti. Tai irgi labai suartina. Labai svarbu kartu išgyventi ir gimimo procesą.
Šį kartą gimdysiu natūraliai. Pirmojo vaikelio metu neturėjau pasirinkimo, tiesiog daktarai pasakė, kad viskas – po kelių minučių važiuojate į operacinę. Bet atsimenu, guliu po Cezario pjūvio ir suėmusi daktarui už rankos sakau: antrą vaiką aš pati gimdysiu, jums aišku? (juokiasi). Tad dabar noriu pasiruošti, kad viskas iš mano pusės būtų padaryta.
– Galbūt jau aiški vaikelio lytis?
Deividas: Būdami Balyje sužinojome tradiciją, kad 42 dienas po vaiko gimimo niekas nieko nežino, tik artimiausi artimieji. Tai yra labai graži tradicija.
Ineta: Pagal jų tradicijas ir plaukų vaikams negalima kirpti pusę metų. Turi ir kitą labai gražią tradiciją – tris mėnesius po vaiko gimimo nededa jo ant žemės. O tada vyksta didžiulė šventė: abu tėvai paima jį ant rankų, suskaičiuoja iki trijų ir lauke pastato ant žemės.
– O ar jau turite sugalvoję vardą?
Ineta: Mes iš karto turėjome vieną vardą mintyse ir jo nepaleidome. Jeigu bus ta lytis, kurią prognozuoja, tai vardas bus labai stiprus.
Deividas: Nežiūrėjome pagal prasmes. Man svarbu, kad vardas skambėtų. Mano tėtis man vardą rinko pagal dainininką ir nesigilino į jo reikšmę. Man taip pat skambesys svarbu.
Ineta: Aš – priešingai, norėjau vardo su prasme. Ir džiaugiuosi, kad vos išgirdęs Deividas sutiko. Nes niekada negalėčiau prieštarauti ir sakyti: ne, turime rinktis tokį ir tokį.
– Koks Deividas yra kaip tėtis? Nėštumo metu jus lepina?
Ineta: Aš pirmuosius mėnesius fiziškai labai blogai jaučiausi, kone paslika gulėjau, labai bloga buvo. Ir taip kiekvieną rytą, dieną, vakarą. Bet šiame etape tokio laimingo Deivido dar nemačiau. Jis galėjo manimi rūpintis nuo ryto iki vakaro (šypteli).
Pasirodo, anksčiau jo nelabai prašydavau. Nors norėdavau, bet vis tiek nutylėdavau, tyliai keikdavausi, kad nepadaro. Aš visą laiką būdavau įpratus pasirūpinti pati savimi, o čia jau niekaip – reikėjo pagalbos. Buvo labai malonu, kad manimi taip rūpinosi. Deividas yra labai rūpestingas tėtis, nesako jokių „ne“. Dėl vaikų ir naktį pašoks, viską padarys.
– Ineta, ar šis laukimas kitoks? Gal pristabdysite darbus, kūrybinius projektus?
Gimdymas planuojamas rugsėjo pabaigoje, o su Vaigausku (aktorius Aistis Mickevičius – red.) rugsėjo pirmąją turime renginį. Lipsiu į sceną su aštuonių mėnesių pilvu (juokiasi). O rugpjūčio mėnesį vaidinsiu filme „Tarp mūsų, mergaičių“ vaikelio besilaukiančią moterį. Bet tai nėra pirmas kartais, kai filmuojuosi nėščia. Kai laukiausi Upės, irgi vaidinau būdama penktą mėnesį nėščia.
– O ar planuojame padaryti pertrauką po gimdymo, trumpam atsitraukti nuo darbų?
Ineta: Mano darbas man netrukdo būti mama. Nuvažiuoju kelioms valandoms į filmavimus ir grįžtu. Nereikia nuo ryto iki vakaro sėdėti darbe. Darbas man yra malonumas.
Deividas: Pailsėsi net geriau. O kol dirbsi, aš pabūsiu su vaiku.
Ineta: Va, matote koks geras tėtis (nusijuokia).
– Kartu esate aštuonerius metus. Gal jau pagalvojate apie santuoką?
Ineta: Aš manau, kad moteris turi galvoti apie tai, kai vyras pasiūlo (juokiasi).
Deividas: teisingai.
– Bet būna minčių, pasikalbate, kokių vestuvių norėtumėte?
Ineta: Kartais pasikalbame, kaip norėtume, jog atrodytų mūsų balius.
Deividas: Ir mes norime storų graikiškų vestuvių (juokiasi).
Ineta: Pasišnekame, kaip įsivaizduotume vestuves, ko norėtume, ko nenorėtume. Ir Balyje vyko labai daug vestuvių, bet ten tuoktis nenorėtume – per karšta.
– Aštuoneri metai – nemažas santykių stažas, bet visą laiką tikinote, kad esate priešingos asmenybės. Kas tuos visus metus padėjo išlikti kartu?
Deividas – Inetai: Turbūt tavo gebėjimas siekti kompromisų.
Ineta: Aleliuja, Dievas yra. Pastangos ne veltui (juokiasi). Aš tai pirmą kartą girdžiu iš Deivido. Bet tiesa – esame labai daug visko išgyvenę, kai reikėjo ir kompromisų. Ir labai sunkių dalykų, ir, žinoma, labai gražių.
– O kaip patys pasikeitėte per tuos metus?
Deivydas: Tikrai jau nuglūdinome kampus. Ineta skaito daug specialios literatūros, moka tam tikras situacijas pagrįsti. Ir auklėja mane, moko kaip asmenybę. Pastaruosius trejus metus mūsų santykiai, prireikus, pasiremia psichologinėmis knygomis.
– Tai lėkštės pas jus namuose tikrai neskraido?
Ineta: Deividas per daug pedantas, tad jis lėkščių niekada nemėtys, nes paskui reikės valyti viską (juokiasi). Man labai pasisekė turėti tokį tvarkingą vyrą...
Deividas: Bet dabar, turint vaiką, manau, atsipalaiduosiu. Ir visi veidrodžiai, blizgios baldų plokštės tikrai bus apčiupinėtos. Manau, kad atsipalaiduosiu (juokiasi).
Žinoma, būna visko, bet kitą dieną atvėstame, nusiraminame ir randame sprendimą. Buvome kažkada labai susipykę, bet jau trečią dieną Inetos išties stipriai pasiilgau. Ir supratau, kad reikia kažką daryti.
– O nesunkina tai, kad abiejų režimas yra visiškai skirtingas?
Deividas: Ne, nes aš mėgstu pabūti vienas. Ir su draugais turėjau daug konfliktų, nes jie nesuprasdavo mano noro pabūti atskirai. Man vienam gerai.
Ineta: Bet Balyje per 21-ą dieną nesusipykome nė karto. Tik buvo didžiulis stresas, kai mus apvogė beždžionės.
Deividas: Gal ne beždžionės, mes to nežinome.. Užšoko beždžionėlė iš Inetos atimti ledų, tuo metu aš iš kuprinės traukiau paimti šlapias servetėles ir gal neužsegiau... Kol tvarkėmės pamačiau, kad piniginės nebėra. Labai supykau ant Balio, keikiau visus jų dievus, bet greitai pyktis atslūgo.
– O kaip atrodo jūsų šeimos bendras laisvas laikas? Mėgstate būti gamtoje, keliauti?
Ineta: Mus vienijantis dalykas yra vakarienės. Deividas labai mėgsta grilį.
Deividas: Taip, vakarienė mums svarbiausia dienos dalis. Visada būname kartu. Mėgstame, kai namuose daug žmonių, laukiam svečių. Ir taip – kepsniai yra mano dar vienas hobis, aistra. Neseniai gavau dovanų tą labai populiarėjančią Kamado kepsinę ir kiekvieną laisvą vakarą gaminu barbekiu. Sėdėt prie dūmelio, rūkyti mėsą, ruošti marinatą – man tai yra visiškas poilsis. Tik kol kas pagal receptus gaminu, pats dar nekuriu.
Ineta: Manau, kad galėtų pakeisti savo profesiją. Nenustebčiau, jei ateityje ir knygą kokią išleistų.
