Prieš tokias varžybas rūpesčių ir įtampos netrūksta, tačiau Ieva atvira: „Pirmąsyk gyvenime buvome tokie ramūs, geros nuotaikos. Nesijaudinau net dėl pasirodymams skirtų suknelių, nors jos man svarbios... Aš ramesnė – visomis prasmėmis. Juk Vandenis, menininkė – galiu su puodeliu arbatos atsisėsti prie lango ir nepajusti, kaip saulė nusileido, dienos nebėra. Tokia skraidanti...“
Abu juokiasi, kad išbraukus žodį „pandemija“ praėję metai jiedviem buvo visai neblogi. Per tą pauzę ir namuose ilgiau pabuvo, juos suremontavo. Aišku, kai pertrauka užsitęsė, pradėjo kilti įvairių minčių: o jei sportas sustos ilgam, ką darys, ko imsis? Ar po ilgesnės pertraukos jiems nebus vėlu grįžti? Neslepia, kad baimė buvo pradėjusi belstis į duris...
Šokių pasaulyje pandeminis sąstingis ne vieną porą išskyrė, tačiau jiedvien jis – tik į naudą. „Mes artimiau draugauti pradėjome prieš penkerius metus, prieš trejus – susituokėme. Evaldas per tą laiką tapo daug santūresnis, emociškai stipresnis. Dabar jis – labai vyriškas, šeimyniškas, tvirtas. Ir tikrai daug ramesnis, – pozityvius dalykus vardija Ieva. – Karantinas mūsų santykius tik sustiprino.“
Šiandien atsisakyti šokti nei Ieva, nei Evaldas dar negalėtų. Nors, sako, yra kolegų, sakančių, kad gal laikas išeiti. Užsimena apie jų amžių. „Sakau, koks amžius?.. Mums vos per trisdešimt!.. Titulas yra sportinių gebėjimų įvertinimas. Tačiau kol žiūrovai, jaunesni šokėjai mano, kad iš mūsų yra ko pasimokyti, tol esame reikalingi ant parketo“, – tikina Ieva.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“:
