Vardas, pavardė: Ieva Šimukauskienė.
Gimimo data, vieta: 1979 02 27, Vilnius. 31 m.
Šeiminė padėtis: išsiskyrusi; vaikų neturi.
Išsilavinimas: baigė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, baleto klasę; įgijo aktoriaus meistriškumo bakalauro ir teatro edukologijos magistro laipsnius.
Profesija: teatro ir šokio pedagogė.
Jūs žiniasklaidoje buvote pakrikštyta kaip moteris, išgarsėjusi per vieną naktį. Ar populiarumas suteikė teigiamų emocijų?
Tik teigiamų! Ir apskritai ši avantiūra apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Šokių projektas buvo tiesiogiai susijęs su mano asmeninio gyvenimo pokyčiais. Dvejus metus iki šou man viskas atrodė lyg pilkomis spalvomis nudažyta, nieko nesinorėjo daryti, buvau nugrimzdusi į depresiją. Ir štai toks perversmas!
 |
| Agnės Gintalaitės nuotr./Ieva Šimukauskienė |
Kadangi labai mėgstate iššūkius ir avantiūras, Jums tikriausiai būtų įdomu padirbėti su Jurijumi Smoriginu, kuris tituluojamas didžiausiu pramogų pasaulio akiplėša?
Būtų labai linksma! Stebėjau, kaip per vieną laidos filmavimą jis šnekėjo, man net nagai niežtėjo, galvojau, jau aš jam taip atsakyčiau, kad jis žado netektų. Tiesa, aš prieš Jurijų nieko neturiu. Teko su juo susidurti šokių salėje. Jis, kaip ir mes visi, atlieka tam tikrą vaidmenį.
Vienas iš drąsiausių Jūsų gyvenimo poelgių – plikai nuskusta galva. Kodėl taip pasielgėte?
Tai buvo protesto akcija prieš neteisybę darbe. Aišku, aplinkinių reakcija buvo tokia, kokios ir reikėjo tikėtis. Aš sau baisiai negraži buvau. Tačiau sulaukiau ne tik daug dėmesio, bet ir įvairių kūrybinių pasiūlymų. O štai mano mamai nepatiko... Jai labai svarbus mano įvaizdis.
Aš labai mėgstu elgtis spontaniškai. Tarkim, sėdu į automobilį ir važiuoju prie jūros. Arba pinigus, kuriuos taupiau virtuvės komplektui, akimirksniu išleidau kelionei į Indiją. Man smagu taip gyventi. Galbūt čia ir dabar gyventi išmokau tada, kai ėmiau praktikuoti jogą. Tai darau jau dešimt metų. Tačiau nesu visiškai išprotėjusi. Man nesvetimas ir racionalus mąstymas bei apgalvoti ir pasverti sprendimai. Draugai mane vadina puikia gyvenimo stratege. Dažniausiai imuosi tik tokios veiklos, kuri nujaučiu, jog baigsis sėkmingai. Vienas iš pavyzdžių – projektas „Kviečiu šokti“.
Ne paslaptis, kad Jums būdingos ir visos moteriškos silpnybės, ypač apsipirkimas.
O, taip! Turiu baisią silpnybę – nemoku taupyti pinigų. Kiek turiu, tiek išleidžiu. Dievinu apsipirkti. Atskleisiu dar vieną savo keistenybę – man gėda dažytis prie kitų žmonių. Pirkti kosmetiką, dažytis – tai tokia tuštybė! Bet aš tai darau! Lygiai tokia pati tuštybė yra pirkti drabužius ir nuolat skųstis, jog neturiu kuo apsirengti. Bet vėlgi aš pati taip elgiuosi.
Prisiminkit kvailiausiai išleistus pinigus.
Būdama aštuoniolikos gavau pirmąjį didelį vaidmenį užsienio kino kompanijoje „Hallmark“. Dirbau kartu su pasaulinio garso žvaigždėmis. Per keletą savaičių uždirbau penkiaženklę sumą litų. Prieš dešimtmetį tai buvo milžiniški pinigai. Ir aš juos labai sėkmingai ir itin greitai išleidau. Nieko negailiu savo draugams. Jei jiems reikia pinigų, aš ne skolinu, o duodu. Vadovaujuosi filosofija „paskolinai ir pamiršk“. Taigi, dalį išdalijau. Už kitus pripirkau sau ir mamai drabužių, batų, abi pakeliavome, draugams iškėliau ne vieną baliuką, iššvaisčiau pinigus skaniam maistui. Žinoma, nėra čia kuo didžiuotis, tačiau nieko gyvenime nesigailiu.
Ir juodai dienai visai neturite pinigėlių?
Gyvenimas viską sudėlioja į savas vietas. Kai žmogus turi silpnybių, jam likimas siunčia išbandymus, iš kurių, nori nenori, privalai pasimokyti. Kai išsiskyriau su vyru, teko pradėti gyventi vienai, kaip sakant, ant savo uodegos. Buvo dienų, kai neturėjau net už ką pavalgyti. Tą sunkųjį periodą išgyvenau ir išmokau bent dalį pinigų atsidėti į slaptą fondą ir pasiskaičiuoti, ką galiu sau leisti, o ko dar ne.
Viename interviu prisipažinote, kad drąsiai prieinate prie Jums patinkančio žmogaus ir jį užkalbinate.
Taip, o ką? (Šypsosi.)
„Turiu baisią silpnybę – nemoku taupyti pinigų. Kiek turiu, tiek išleidžiu. Dievinu apsipirkti, nors puikiai suprantu, kokia tai tuštybė.“
Na, Lietuvoje, kuklių merginų krašte, galite pasirodyti pakankamai įžūli.
Aš esu atviras ir mėgstantis bendrauti žmogus. Tai nereiškia, kad einu prie vyrų ir jiems siūlausi. Jeigu žmogus man pasirodo įdomus, kodėl gi negaliu prie jo prieiti? Aš nežiūriu į tai, kaip žmogus apsirengęs, man kur kas mieliau bendrauti su asmenybe, turinčia vidinio žavesio.
Tikriausiai nesivaikote ir standartų: vyras nebūtinai turi būti už moterį aukštesnis, daugiau uždirbti?..
Tiesa. Tačiau kalbant apie šeimą, esu labai tradicinių pažiūrų. Nors esu pakankamai aktyvi, gebanti užsidirbti ir išlaikyti ne tik save, tačiau laikausi pozicijos, kad vyras yra šeimos galva, kurią sukioja moteris. Namų židinį privalo kurstyti abu šeimos nariai. Vyras parneša grobį į namus, o moteris jį išverda. Galbūt aplinkiniams atrodau labai stipri, kategoriška, tačiau šeimoje esu nuolanki ir stengiuosi viską pakreipti taip, kad vyrui atrodytų, jog būtent jis ir yra stiprioji šeimos pusė.
Jūsų širdis šiuo metu laisva?
Taip, širdies draugo neturiu, tačiau vyrų, rodančių dėmesį, padaugėjo. Kai pradėjau dalyvauti šiame projekte, mano mama man papriekaištavo: „Vaikeli, tu ten tokia žiežula atrodai, kad visi vyrai išsilakstys iš baimės.“ Aišku, aš pati puikiai suprantu, kokia nelaimė būtų vyrui į žmonas gauti tokią raganą, kokia aš atrodau šeštadieniais (juokiasi). Bet, pasirodo, mes abi klydome.
Moterys mėgsta sakyti, kad Lietuvoje nėra gerų vyrų. Žinokit, yra! Po filmavimų aš gaunu gėlių iš nepažįstamų vyrų, sulaukiu gražių SMS žinučių, net meilės prisipažinimų. Tiesa, kavos dar niekas nepakvietė, tačiau nesiimu raginti. Aš išaugau iš trumpalaikių romanų amžiaus ir šalia savęs ateityje matau tik savo būsimą vyrą. Jei ir asmeniniame gyvenime viskas klostysis taip sklandžiai kaip kūryboje, tikiu, jog būtent taip ir nutiks.
