Dar suprasčiau, kviestų naują laidą vesti ar kokiame dainų ir šokių projekte dalyvauti... Bet serialas!
Prieš porą mėnesių paskambino prodiuserė ir pasiūlė. „Gerai, bet man gal pasibandyti reikėtų“, – dar suabejojau. Be bandymų, be atrankų... Aišku, kai nupasakojo, koks bus mano personažas, garsiai nusijuokiau: „Tikriausiai po mano debiuto televizijoje nieko pozityvaus šiame gyvenime jau nebepasiūlys...“
Jei atvirai, jaučiu aukso gyslą atkasusi. Atrodo, kažkada gyvenime dėl tokių pasiūlymų galvą į sieną daužydavai ir nieko neišeidavo. Daugybė pastangų įdėta, atrankų ir kino bandymų pereita... Tiesa, kine man teko pasifilmuoti. Pirmą vaidmenį gavau dar devyniolikos, būdama aktorinio pirmakursė. „Hallmark“ kino kompanija Lietuvoje tada filmavo juostą „Velnio aritmetika“ apie žydų genocidą. Beje, mane kur jau kur, bet į filmus apie žydus tikrai paimdavo, nors šios tautos kraujo neturiu nė lašelio.
Tipažas turbūt tinkamas... Juo labiau kad blondine tapote ne taip jau ir seniai, anksčiau buvote juodaplaukė.
Taip, tada buvau tamsi, ilgais garbanotais plaukais. Buvau vienintelė lietuvių aktorė, sutikusi plikai nusiskusti. Kas tie plaukai?! Ataugs! Užtat kaip įdomu: skuto filmavimo metu, gyvai. Vaidmuo buvo ne epizodinis, o antraplanis. Ir honoraras – tuo metu protu nesuvokiamas – su daug nulių. Pagrindinius vaidmenis atliko Kirsten Dunst ir dabar jau netikėtai mirusi Brittany Murphy. Vėliau teko susidurti ir su lietuvišku kinu: filmavausi „Vilniaus gete“ pas Juzėną, „Penkių dienų avantiūroje“. Turėjau ir epizodinį prancūzės tarnaitės vaidmenį filme „Koletė“, kurio dar nebaigus filmuoti Vilniuje tragiškai žuvo aktorė Marie Trintignant.
Užtat lietuviškų serialų aš visada paniškai bijojau. Man jie – nepažinta žemė, todėl nežinau, kas laukia. Juo labiau kad tai bus pats tikriausias iššūkis profesijai: iš manęs bus pareikalauta ant ekrano padėti savo aktorystės diplomą.
Kadangi serialas be meilės istorijos neįmanomas, vadinasi, būsite įsukta į meilės intrigas...
Didžiausia intriga, kad nežinau, kas bus mano partneris. Ir man nesako! Bijau, kad ateisiu į filmavimo aikštelę ir ištiks šokas.
Buvęs jūsų vyras – aktorius. O kas, jeigu filmavimo aikštelėje išvystumėte jį?
Ai, taikli kokia (šypteli ir susimąsto)... Tikiuosi, kad taip tikrai nebus. Nemanau, kad man reikėtų su buvusiu vyru susitikti filmavimo aikštelėje ir visą vasarą kartu dirbti. Nei vienam, nei kitam to nereikia.
Ir be to turiu ko bijoti... Juk niekada gyvenime nesifilmavau jokiose meilės scenose! O ten gal ir įsimylėti reikės, ir bučiuotis! Žinau, kad bus scena duše (kvatoja)...
Panašu, kad kol kas jus tai linksmina...
Aš taip save raminu. Turiu keistą savybę: kai ima panika, pradedu juoktis. Filme „Penkių dienų avantiūra“ irgi turėjau būti bjauri intrigantė žurnalistė, kuri suka romaną su fotografu. Viena iš scenų – mes mylimės lovoje. Aišku, nieko intymaus ir atviro ten nebuvo – pagulėjome lovoje, ir tiek. Bet aš labai neprofesionali tokiose situacijose...
Atsiprašau, bet serialų pagrindas – tradicinės gražuolės. O jus jau „Žvaigždžių duetuose“ kritikavo dėl itin trumpos šukuosenos. Nelabai atitinkate įprastos viliokės standartų...
Na, jeigu mane pasirinko serialo kūrėjai, vadinasi, tokio tipažo jiems ir reikėjo. Aš pati buvau nustebusi, kokiu rimtu diskusijų objektu gali tapti plaukų ilgis. Juk visą sezoną televizijos stilistai man neleido kirptis, vis iš manęs tetas darė... Bet iš aplinkinių sulaukiau begalės komentarų, skambučių ir klausimų: „Kaip gražiai atrodai! Pas ką kerpiesi?“ Galiausiai diskusijos dėl mano plaukų taip užnervino, kad spjoviau į visus draudimus ir prieš finalinę laidą iš principo nusirėžiau paaugintus. Oi, prisiklausiau: ir kad mano nosis didelė, ir kad man taip netinka, ir kad moteris privalo būti ilgaplaukė... Na, negraži. Na, nosis ilga. Ir ką?! Pupytės – blogai. Šimukauskienė – blogai. O kas tada gerai?
Kokios naudos tikitės iš serialo?
Daugiau baimių turiu nei vilčių ir norų. Bijau, kad bus blogai, netikra, neorganiška... Vienas iš siekių, kad manęs po pirmų dešimties serijų nepakastų ar kur neišsiųstų (juokiasi)... Dabar kaip maniakė žiūriu visus iš eilės serialus – žiūriu ir mokausi. Po šiai dienai turiu klausimą, į kurį pasifilmavusi tikiuosi atsakyti pati: kodėl teatre, kine puikiai dirbantis aktorius seriale atrodo nekaip. Žiūri į jį ekrane ir netiki. Labiausiai mokausi, ko nereikia daryti. Televizija, kinas – nuostabi kūrybinė terpė, kuri tau suteikia visas aplinkybes. Nereikia ko nors daryti specialiai: tiesiog tą akimirką gyvenk esamomis aplinkybėmis, elkis natūraliai, ir viskas išeis. Ši gyvenimo filosofija man vis labiau ima patikti – daryk nedarydamas, leisk, kad energija per tave darytų. Ir – tfu tfu tfu – dabar viskas mano gyvenime taip ir vyksta. Tarsi savaime ateina. Dabar žinau, kaip svarbu priimti teisingus sprendimus, nes paskui jie atneša tokių gyvenimo pokyčių.
Kas buvo tas teisingas sprendimas?
Mano teisingas sprendimas, kad ir kaip žiauriai skambėtų, buvo išsiskirti. Nes kažkada gyvenime buvo suklysta ir padaryta ne širdies klausant. Vienas baisiausių dalykų – prisirišimai. Prie žmogaus, darbo, gyvenimo būdo... Tampi nebelaisvas. Pastaruoju metu galvoje vis vartau vieną frazę: vienas baisiausių prisirišimų yra prie vertybių. Aš iš tiesų daug gyvenime kentėjau būtent dėl to: tai yra teisinga... tik taip turi būti, o ne kitaip... reikia sukurti šeimą... skyrybos yra blogis... jeigu taip duota, turi nešti savo kryželį... Jauti, kad kažkas ne taip, o visi aplinkui šneka, kad turi būti tik taip. „Gal jie teisūs...“ – imi abejoti savimi. Dabar klausau tik savo širdies. Dėl to šiandien galiu pasakyti, kad esu laiminga.
