„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ieva Šimukauskienė: ta kandi akiplėša nesu aš (papildyta spalio 1 d.)

Kandi. Pavydi. Negraži. Šmaikšti. Jautri. Kieta. Žavinga. Profė.... Į tai šokėja, aktorė, pedagogė ir griežta projekto „Kviečiu šokti“ komisijos narė Ieva Šimukauskienė (31) atsako tik šypsena. Po to, kai vieną šeštadienio vakarą ji sukirto gražuolę Oksaną Pikul, susiginčijo su komisijos pirmininku Vyteniu Pauliukaičiu ir išpažino jausmus Rimui Valeikiui, moteriai jokie komentarai nebaisūs.
Ieva Šimukauskienė
Ieva Šimukauskienė / Viganto Ovadnevo nuotrauka

Koks jausmas kitą rytą po tokios laidos pabusti garsiai?

Nežinau, ar dėl to galėčiau vadintis žvaigžde. Tas mano garsumas buvo šiek tiek dirbtinai padarytas. Tiesiog televizijai, komandai, kūrybinei grupei reikia, kad prieš kameras sėdėtų ne beveidžiai vertintojai.

Na, bet kandžiotis ar draskyti akių irgi niekas neliepia...

Vertinu drąsiai, nes žinau, ką kalbu. Jaučiuosi savo stichijoje, nes kasdien tai darau dirbdama su studentais, analizuodama jų kūrybines pastangas. O čia yra šou ir turi jame atlikti tam tikrą vaidmenį. Labai stebiuosi, kodėl daug kas mano elgesį priima už tikrą pinigą. Net baisu darosi: praėjo vos kelios laidos, o aš jau šitiek komentarų sulaukiau! Iš pažįstamų, draugų, artimųjų... Mama sakė net priešų darbe įsigijusi! O Vilniaus pedagoginio universiteto, kuriame dėstau, vadovybė sulaukė skambučio su prašymu apraminti savo darbuotoją! Ačiū Dievui, kad mano viršininkai – išmintingi žmonės ir supranta, jog televizijoje tiesiog dirbu darbą.
Tai yra šou tiesioginiame eteryje, kur įsijungus šviesoms išmuša prakaitas, kimsta balsas, dreba širdis. Tokiomis sąlygomis tikrai nesi tikrasis tu. Profesines pastabas apie šokį, patarimus šokėjams susakome užkulisiuose, nes projekto žiūrovams būtų neįdomu klausytis vien apie tai, kaip blogai šokėjas laikė ranką ar kad jo nugara nelabai tiesi buvo. Žiūrovui reikia ašarų, juoko, o gal supykti ar kandžiai atsikirsti... Ne tik šokėjai dirba ir kuria dėl žiūrovų, mes, komisija, – taip pat.

Kodėl jūs taip Oksanos Pikul nemylėjote?

Nei mylėjau, nei nemylėjau. Kai visi puolė stebėtis: „Kaip tu galėjai taip jai pasakyti?!“– net suglumau: o ką tokio aš pasakiau, kad kilo toks ažiotažas?! Su pačia Oksana mes paskui užkulisiuose šnektelėjome, ji sakė puikiai suprantanti, kam kokie vaidmenys komisijoje duoti ir kodėl taip ar kitaip šnekame. Nė vienam dalyviui nejaučiu nei simpatijų, nei antipatijų. Išmokau to dirbama su studentais.

O Rimu Valeikiu iš tiesų žavitės ar irgi tik vaidinate?

Valeikis iš tiesų vertas susižavėjimo. Jis gerai šoka ir yra šarmingas vyras. Man teko būti ir aktore, ir padėti renkant aktorius įvairiems projektams ar filmams. Lietuvoje rasti išvaizdų, raumeningą, gero ir įdomaus veido, gabų vyrą – be galo sudėtinga. Tokių kaip Regimantas Adomaitis ar Vytautas Tomkus nebėra. O Valeikis turi ir Holivudo aktoriui būdingų savybių, ir nėra tuščias.

Tarkime, prodiuseriai lieptų prastai vertinti jums patinkančią, puikiai šokančią porą... Ar sutiktumėte?

Ne. Manęs prašė, kad būčiau griežta ir rašyčiau kuo žemesnius balus. Ir turiu pripažinti, kad man tai buvo ypatingas išbandymas: karštis pila, ištinka kone koma, duodu žemą balą, matau, kaip salė švilpia, kaip šokėjai vos neverkia... Prodiuserei per pertrauką pasiskundžiau: „Negaliu kritikuoti žmonių!“ „Bet tau tai puikiai išeina“, – išgirdau. Žinau, kad televizijoje matoma ta kandi, šmaikšti akiplėša nesu aš. Bet vis tiek po kelių tokių stresinių vertinimų nusispjoviau: tegu aš šitoje kėdėje sėdėsiu paskutinį kartą, bet vertinsiu taip, kaip jaučiu. Pavyzdžiui, būtent tada Šedžius ir susilaukė devyneto. Ir vėl už tai buvau „barama“ ir aptarinėjama!

Vertinu drąsiai, nes žinau, ką kalbu. Jaučiuosi savo stichijoje, nes kasdien tai darau dirbdama su studentais, analizuodama jų kūrybines pastangas. O čia yra šou ir turi jame atlikti tam tikrą vaidmenį.

O kokia jūs iš tikrųjų? Iš kur tokia atsiradote?

Iš baleto mokyklos. Gal dėl to ir charakteris mano bjaurokas. Kai studentai bando teisintis: „Neišeina... negaliu...“, atsakau: „Neįtikinsite, nes esu gyvenime mačiusi visko ir žinau, kad žmogaus galimybės yra neribotos.“ Esu išėjusi tikrų tikriausią vaikišką kariuomenę. Į baleto mokyklą įstojome dvidešimt penkios mergaitės, o baigėme tik penkios. Aš buvau viena iš tų, kurios duomenys šokti baletą buvo labai silpni. Iki primadonos man trūko ir prigimtinio žingsnio, ir šuolio, ir sukinio, todėl neturėjau nei savaitgalių, nei vasarų: nuolat papildomai dirbau su mokytoja. Ir visa tai dariau savo noru, nes vaikas būdamas radau skelbimą apie priėmimą į baleto mokyklą. Mane mama nuvedė ir paskui metų metus atkalbinėjo, kad mesčiau. Nuo raumenų skausmo šeštadieniais negalėdavau išlipti iš lovos. Mama net prašydavo: „Gal neik šiandien į mokyklą?..“ Pykdavau: „Man ir taip sunku atsikelti, o tu mane dar atkalbinėji. Geriau palaikyk, padėk.“ Mes tada dirbome be savaitgalių: darbo dienomis ir šeštadieniais – pamokos, o sekmadieniais šokome Operos baleto teatro ar mokyklos spektakliuose.

Kodėl tokia užsispyrusi mergina netapo antrąja Maja Pliseckaja ar Egle Špokaite?

Todėl, kad baletas – tas menas, kur privalomi ne tik gabumai, užsispyrimas ar darbas, bet ir prigimtiniai „daviniai“. Aš labai savikritiška. Gali dainuoti pagal fonogramą ir manyti, kad sugebi dainuoti. Gali manyti, kad esi puiki balerina, bet jeigu nesusuki tų trisdešimt dviejų fujetė – viskas! O visą gyvenimą šokti tik kordebalete ir būti dešimta iš kairės nenorėjau.
Buvau jauna, norėjosi kurti, išlieti energiją. Visi žinojo, kad ruošiuosi studijuoti prancūzų kalbą, o pati niekam nesakiusi nunešiau dokumentus į aktorinį. Įstojau. Pirmus metus mokytis buvo be galo sunku. Juk buvau baleto artistė, jau turėjau dešimties metų patirtį scenoje, žinojau, kaip ruoštis spektakliams, suvokiau apie teatrą ir vaidybą. Bet paaiškėjo, kad būti aktoriumi – visai kas kita. Turėjau neigiamą balerinos štampą: tam tikra stovėsena, laikysena – stoikė. Pažiūrėkite į balerinas: jos net kalba tam tikromis intonacijomis. Tokia estetika išugdoma specialiai: mes buvome išauklėtos su visais sveikintis, žinojome, ką reikia rengtis, kaip susilankstyti drabužėlius, ką šnekėti, ko nešnekėti...
Reikėjo metų, kad persilaužčiau. Kad nebebijočiau scenoje būti ir negraži. Mokiausi, vaidinau, bet kūrybinės pilnatvės vis tiek nejutau. Man trūko šokio. Kai pamačiau skelbimą, kad Kauno modernaus šokio teatras „Aura“ ieško šokėjų, net diplomo neatsiėmusi, net nepasiklaususi, ar bus galimybė vaidinti kokiame teatre, nuskubėjau į Kauną. Ten prasidėjo mano, kaip sakau, tikrasis šokėjos kelias.

O apie asmeninį gyvenimą, aišku, kaip naujai iškepta žvaigždė nepasakosite?..

Labai norėčiau apie šią sritį išvis nekalbėti.

Na, kuo daugiau slėpsite, tuo tik įdomiau visiems bus.

Slėpti tikrai neturiu ko: esu išsiskyrusi. Vaikų neturiu. Naujo gyvenimo draugo – taip pat.

Kas jus sieja su aktoriumi Ramūnu Šimukausku?

Bendra profesija, LNK televizija, ta pati pavardė... Bet jis tikrai nėra buvęs mano vyras.

Nebijote, kad prie tokios kandžios akiplėšos potencialūs gerbėjai bijos net artyn prieiti?

Tikiu, kad likimas viską sudėlioja taip, kaip turi būti. Ir nuo mūsų norų ne viskas priklauso. Žmonės susitinka, išsiskiria, vėl susitinka, ir tai lemia tikrai ne išoriškai kuriamas įvaizdis, o tik vidinė kibirkštis vienas kitam. 
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs