„Kone kas rytą pykindavo, kai pagalvodavau, kas manęs tą dieną laukia“, – 15min juokdamasi prisipažįsta Ieva Zasimauskaitė.
Taigi klipe jai neteko vaidinti, emocijos buvo pačios natūraliausios. Ievos naujasis kūrinys kalba apie žmogų, kuris įkvėpė ją gyventi, įveikti baimes, o ji visos kelionės metu būtent tai darė. „Tai yra mano pati gražiausia parašyta daina. Pirma tokia linksma. Pati sukūriau ne tik jos žodžius, bet ir muziką!“ – džiaugėsi ji.
„Itakai“ nuskraidinus į Fuerteventūrą, kartu su 4 keliavusiais bičiuliais ji susidėliojo programą, ką kiekvieną dieną veiks. Ir kiekviena diena čia buvo išties turininga – Ieva vieną po kitos įveikė baimes, mėgavosi nauju kraštu ir itin skaniu maistu – atlikėja keliavo kaip tikra žvaigždė, nes vienas iš jos draugų tapo atostogų šefu, kuris visuomet atlikėją aprūpindavo tinkamu maistu.
„Vieną vakarą nuėjome į karaokės renginį, aš padainavau, visiems labai patiko, viena priėjusi mergina manęs ėmė klausinėti, ar aš dainininkė. Pasakiau, kad esu tik mėgėja. Man labai patinka kelionės vien dėl to, kad ten niekas manęs nepažįsta, kai galiu tiesiog pabūti be didesnio dėmesio“, – prisipažino ji.
Taigi vienas iš jos nuotykių Fuerteventūroje buvo banglenčių sportas. Ievai buvo sunku ne tik atsistoti ant lentos, bet ir... įlipti į vandenį, kurio dainininkė, pasirodo, labai bijo.
„Bet man taip patiko!!! Aš žiauriai noriu išmokti gerai čiuožti bangomis! Pajutau, kad tai mano stichija. Apskritai, supratau, kad visos tos baimės yra tik galvoje“, – įspūdžiais dalijosi I.Zasimauskaitė.
Ieva džiaugiasi, kad prieš kelionę turėjo laiko bent kelis kartus užsukti į sporto salę, nes kitaip sako ant lentos būtų tikrai neatsistojusi – tai reikalauja be galo daug jėgos ir ištvermės.
„Iš pradžių turėjau ant kranto padaryti judesius, kurių prireiks vandenyje. Bet aš net paplūdimyje to nesugebėjau padaryti... Kai dabar žiūriu vaizdo įrašą, labai juokinga, nes atrodo, kad aš kažkokioje baloje iki kelių įlindusi bandau gaudyti bangeles. Bet kai buvau ten, atrodė, kad didžiules bangas skrodžiu...“ – juokėsi ji.
Antroji baimė – nardymas. Ieva juokiasi, kai jai ėmė aiškinti ženklus, kuriais panirę kelis metrus į jūrą visi galės susišnekėti, ji išmoko tik du aktualiausius: „kylam į viršų“ ir „gana“.
„Kai nėriau, pradėjau juoktis ir prigėriau vandens... – juokėsi ji. – Bet buvo nerealus jausmas. Ten tokia ramybė, tyla, visiška meditacija. O ir tas tyras deguonis, kuriuo kvėpuoji per vamzdelį – toks įdomus jausmas! Norėjau kuo greičiau išnirti, kad draugams galėčiau papasakoti, kaip gerai po vandeniu! Aišku, čia nebuvo įspūdingos gyvūnijos, žydro vandens kaip kokiame Egipte, bet vis tiek buvo smagu stebėti žuvytes.“
Kitas iššūkis – motorolerio vairavimas, kurį jį itin lengvai įveikė. O paskutinis ir pats baisiausias – aukštis. Į jūros gilumą su kateriu išplukdyta Ieva buvo prikabinta prie parašiuto ir kaip savo dainoje dainavo, taip ir iš tikrųjų darė – skrido.
„Galvojau, kad numirsiu. Banglentės ir nardymas, buvo tik gėlytės, palyginti su parašiutu. Mane pradėjo pykinti, rankos ir kojos taip drebėjo...“ – prisiminė ji.
Pasak Ievos, iš kelionės ji grįžo lyg būtų visą savaitę mušta – visos kojos buvo nusėtos mėlynėmis. Tačiau įveikti iššūkiai ją padarė dar laimingesnę: „Nebebijau bijoti“, – sako ji.
Visgi Ievai pritrūko akimirkų, kai ji galėtų be kamerų išeiti pasivaikščioti į miestą ar į pajūrį, negalvoti apie laukiančius darbus. Todėl vos tik grįžusi į Lietuvą mergina ėmė kurti planus, kaip išvykti į Fuerteventūrą atostogų visam mėnesiui.
„Šiaip ten nėra įspūdingos gamtos, greičiau jautiesi kaip Marse. Bet ta atmosfera... Aš jaučiausi kaip namuose. Jaučiausi laisva. Aš taip noriu grįžti. Jau turiu viziją – labai daug dirbsiu šiais metais, kad galėčiau kitų metų sausio mėnesį išvažiuoti ten pagyventi. Ir normaliai atsistoti ant banglentės!“ – žadėjo ji.
