Saulėtą vasaros popietę su portalu 15min bendravusi Irina Storčilo, rodos, savo spinduliuojantį pozityvumą ir nuoširdumą gali perduoti net telefonu. Pokalbio metu buvo girdėti ne tik Irinos balsas, bet ir jos dviejų mažylių – ketverių Leo ir metukų Lėsios – žaismingas klegesys.
Atviro interviu metu pašnekovė pasidalijo mintimis apie savo jau dešimtmetį trunkančią meilę šokiui, traumos paskatintą „draugystę“ su kasdiene avalyne tapusiais aukštakulniais bei visuomenės taikomus stereotipus, su kuriais ji vis dar susiduria, aplinkiniams išgirdus, kad užsiima šokiais ant stulpo, dar vadinamais pole dance.
– Irina, kaip jūsų gyvenime atsirado aistra akrobatikos šokiui?
– Aš niekada nebuvau sportininkė, nelankiau sportinių būrelių. Buvau ramus, knygas ir gitarą mėgstantis vaikas. Tad apie sportą mąsčiau taip – ne, ačiū.
Tačiau būdama studentė, maždaug antrame kurse priaugau daug svorio. Kaip ir dauguma merginų, norėjau papildomų kilogramų atsikratyti. Tuomet lankiau ir sporto salę, ir pilatės, ir jogą, bet man viskas atrodė per nuobodu. Kol netoli namų pamačiau pole dance studiją. Pasigūglinau ir nutariau, kad čia turėtų būti įdomesnis variantas. Nesuklydau. Jau nuėjusi į pirmą treniruotę supratau, kad liksiu ilgam.
Apie save dažnai girdžiu, kad aš – buvusi gimnastė. Bet tai visiška nesąmonė, nes aš prieš šokius neturėjau jokios sportinės praeities.
– Šokių studijos duris pirmąkart pravėrėte dar būdama studentė, o dabar jau esate ir trenerė. Kiek laiko praėjo nuo jūsų pirmosios pažinties su šokiu?
– Jei neklystu, šokti pradėjau maždaug prieš dešimt metų. Tada kaip šokėja sparčiai augau ir po dvejų metų, laimėjus Honkongo čempionate, man pasiūlė tapti trenere.
– Šokiai ant stulpo iki šiol daugeliui asocijuojasi tik su striptizu. O kokia situacija vyravo prieš 10 metų? Tikriausiai, egzistavo dar daugiau stereotipų...
– Buvo labai didelės asociacijos su striptizu ir klubais, su viskuo, kas tik nesusiję su menu ir sportu. Visus dešimt metų aš nuolatos gaudavau neigiamų replikų, tokių kaip „kas čia per šokis, kur jį panaudoti, tu striptizo šokėja“. Esu dviejų vaikų mama, tad man labai įdomu, kaip būtų galima šias minimas veiklas suderinti.
Tik prieš kelerius metus tokių nemalonių nuomonių ėmė mažėti. Aš ir pati labai stengiuosi, kad tokių asociacijų būtų mažiau – filmuojuosi „TikTok'ui“. Rodau, kad tai nėra striptizas, juk tai sportas, ir dar labai sunkus!
Tai nėra striptizas – tai sportas, ir dar labai sunkus!
– Iš ko daugiausia sulaukdavote žeidžiančių replikų?
– Kaip bebūtų keista, beveik visos skriejo iš moterų... Jei būtų iš vyrų, aš ignoruočiau ir visai nekreipčiau dėmesio, bet mane stebina ir liūdina, kad pastabų susilaukiu iš moterų. Visad galvoju, o kur ta mūsų tolerancija viena kitai? Atrodo, tarsi mes, moterys, turėtume suprasti viena kitą, kad, pavyzdžiui, po gimdymo nebūna taip, jog tik op ir vėl pasidarai graži.
Visgi džiaugiuosi, kad palaikančių žodžių gaunu vis dažniau. Jeigu reikėtų paskaičiuoti procentaliai, kiek procentų sudaro gerų ir kiek piktų komentarų, tai palaikymas nugalėtų. Mane palaiko ir gyvai, ne tik komentaruose. Į mano treniruotes ateinančios moterys negaili gražių žodžių. Mes jau esame kaip šeima.
– Šokate su ypač aukštais aukštakulniais. Smalsu, kaip išmokote su jais ne tik vaikščioti, bet ir grakščiai judėti?
– Aukštakulnių, kuriuos naudoju pole dance, kulno aukštis – 15 centimetrų.
O istorija, kaip susidraugavau su kulnais, yra išties dramatiška (juokiasi). Kai pradėjau lankyti pole dance, mane domino akrobatiniai triukai, o ne bandymai apsiauti aukštakulnius. Jie buvo labai aukšti, sunkūs... Aš toliau mokiausi akrobatikos, o aukštakulniai stovėjo kampe.
Bet čempionate Prancūzijoje patyriau traumą – įplyšo bicepsas. Tada porą mėnesių negalėjau daryti triukų ir pagalvojau, kad reikia kažką veikti be jų, kad turiu skirti daugiau laiko tik šokiui. Apsiavau tuos aukštakulnius ir pradėjau mokytis su jais vaikščioti. Pamenu, vaikščiodama jaučiausi taip, lyg stovėčiau ant aukštos kėdės.
– Šiuo metu ne tik šokate, bet ir auginate du mažylius. Kaip pavyksta suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą?
– Labai padeda vyras, laikomės tam tikro grafiko. Aš su mažyliais leidžiu visą dieną, o mano vietą jis užima vakare. Vyrui sugrįžus iš darbo, prasideda mano laikas, tada aš aš keliauju į treniruotes. Mes juokaudami vienas kitą vadiname budinčiaisiais.
Mes juokaudami vienas kitą vadiname budinčiaisiais.
– Jaunėlei vos metukai, o jūs jau sukatės šokių aikštelėje. Kiek laiko praėjo po gimdymo, kai grįžote prie darbų?
– Po antrojo gimdymo į šokių studiją sugrįžau po dviejų savaičių. Taip jau yra su ta sportine forma, kad negali daryti tarpų. Kitaip bus sunku prisiversti sugrįžti ir atsistatyti.
Aš net vedžiau treniruotes lygiai iki paskutinės nėštumo dienos. Tada, pamenu, mano mokinės pajuokavo, kad jau kitos treniruotės nebus, nes būsiu Santaros gimdykloje. Taip ir išėjo.
Nors po antro nėštumo lengvai grįžau prie šokių, su pirmuoju buvo sunkiau. Kadangi vaikutis buvo pirmagimis, aš labai reagavau į aplinkinių pastabas, patarimus. Nuolat girdėjau, kad nėščiosioms sportuoti negalima. O su antruoju vaiku jau buvau patyrusi, pamačiau, kad viskas galima, ir drąsiai jaučiausi.
– Po antrojo gimdymo į šokių studiją sugrįžau po dviejų savaičių.
– Iš nuotraukų matyti, kad į jūsų šokių užsiėmimus ateina ir mamos su vaikais. Kaip vyksta mamyčių šokių pamokos, kai šalia yra jų mažyliai?
– Tai buvo mano noras ir iniciatyva. Prisimenu, kai susilaukiau pirmojo vaiko, man būdavo liūdna bei apmaudu, kad su vaiku negaliu nueiti į treniruotę. Iš esmės, tu gali, tavęs neišvarys, bet sulauksi kreivų žvilgsnių. Todėl pagalvojau, kad reikia suformuoti grupę, kur mamos galėtų ateiti ramiai sportuoti kartu su savo kūdikiais.
Dažniausiai su mamytėmis susirenkame rytais, prisinešame žaislų, užkandžių mažyliams ir bandome laviruoti tarp vaikų ir šokių. Pavyksta. Pastebėjome, kad jie drąsiai valandą laiko leidžia ramiai pasportuoti.
– Be šokių ir vaikų auginimo, dar spėjate ir kurti šmaikštų turinį socialiniame tinkle „TikTok“. Kaip nusprendėte užsiimti šia veikla?
– Kurti vaizdo įrašus pradėjau dėl savo pirmojo vaiko. Jis labai mėgdavo šokti, tad pagalvojau, kad jį reikia įamžinti. Žinojau, kad „TikTok“ talpinama daug šokių turinio, tad nusprendžiau ir aš pabandyti kažką sukurti kartu su sūnumi – todėl ir mano paskyra pavadinta jo vardu.
Vis dėlto greit supratau, kad kurti turinį su vaiku labai sunku, nes su juo nesusitarsi, kada ir kaip jis turi pašokti. Po to pagalvojau, jog jeigu jis nenori, tai aš pati pasifilmuosiu.
Man patinka filmuoti, fotografuoti, patinka socialiniai tinklai, nes juose gali dalintis gera nuotaika. Sentimentualu, bet prieš kelerius metus ekspromtu sugalvotas „TikTok“ paskyros pavadinimas „Leo dance“ įgijo prasmę – taip bus pavadinta ir mano šokių studija, kuri jau rugsėjį atvers duris.
Šis užsiėmimas internete dabar padeda populiarinti pole dance. Būna, ateina merginos į šokių treniruotę ir sako, kad mane matė „TikToke'e“.
Tuo metu vyras juokauja, kad visgi daugiausia dėmesio sulaukia filmukai, kuriuose įamžintas jis. Taip ir yra – daugiausia peržiūrų sulaukia šeimyniniai filmukai. Man atrodo, kad visiems mano vyras patinka labiau nei aš (juokiasi).
