Aurelija Tamulytė sprendimą skirtis priėmė supratusi, kad kelio atgal nėra, o praeitis lieka tik gražiu prisiminimu. Ir nors prieš metus jai šnekėti šia tema buvo pernelyg skaudu, tačiau dabar, kalbėdama su 15min, aktorė neslepia susikaupusių emocijų, skaudžiausių patirčių ir atskleidė ateities planus.
Kokia vis dėlto buvo bohemiškos poros santuoka, ką reiškia stiprus atsidavimas mylimam žmogui ir ką reiškia meilė sau?
– Prieš kiekvienus naujus metus dažnas sau pakartoja, kad vis dar kažko neįvykdė arba nenuveikė tiek, kiek buvo planuota. Ar sau pati dažnai keliate šį klausimą?
– Nuolat apie tai galvoju. Man kiekvieni nauji metai yra tarsi nauja pradžia, tačiau pernai drebančia ranka padėtas taškas buvo sunkiausias gyvenime, kaip atsisveikinimo bomba, kritusi iš dangaus ir išplėšusi didžiausią dalį mano gyvenime. Žinau, kad iškentėjau daugiau, nei tikėjausi, ir turbūt tai buvo pirmas kartas, kai teko tiek pakelti.
Anksčiau nuolat gyvendavau su priekaištais sau, kad nepadariau to, nespėjau ano. Maniau, kad neištversiu ir palūšiu, labai daug iškentėjau, tačiau nepasidaviau, ir kiekvieną dieną tik stiprėju. O dabar jaučiu, kad gyvenimo randai sukietėjo, jaučiu, kad turiu pradėti naują gyvenimą.
Dabar esu išdegintas žmogus, su kiaura širdimi, kuri buvo labai kraujuojanti, pilna skausmo, patyčių, žeminimų. Dabar mano širdyje atsivėrė skylė, į kurią galima mėtyti peilius, šiukšles ir man tikrai jau nebeskaudės. Jaučiu, kad visos nuoskaudos pralėks kiaurai.
– Iš tikrųjų „iškentėjau“ yra labai tvirtas žodis ir jam reikia turėti nepaprastai daug stiprybės. Kas buvo jūsų stiprybės šaltinis, kuris padėjo nepalūžti prieš gyvenimo skaudulius?
– Matyt, genetinė stiprybė ir tikėjimas, kad tiesa anksčiau ar vėliau turi nugalėti, žmogaus neįmanoma sužlugdyti, jei jis nepasiduos pats. Stiprybės šaltinis buvo noras nebebūti išsigandusiai ir būti tikra sau. Juk trejus metus gyvenau baimėje, buvo depresija, iš kurios vis dėlto sugebėjau išbristi. Ir 2018 metais nusprendžiau bėgti nuo savo buvusio gyvenimo, lipti iš smegduobės, kuri traukė vis gilyn ir gilyn.
– Kalbate apie gyvenimą, nuo kurio bėgote, jis jus vis traukė atgal, bet nepasidavėte. Ar prie tokio taško privedė jūsų draugai, darbas, o gal net jūs pati?
– Į šią naują pradžią mane atvedė skirtingi gyvenimo etapai, tarp kurių buvo skyrybos, visiškas darbo praradimas, staigus, netikėtas namų netekimas, sunki mamytės liga. Teko gyventi karo sąlygomis, iš naujo save surinkti. Žinoma, tai, kas įvyko per kelerius metus, brendo ilgą laiką, tačiau sunkiausius laikus išgyvenau nuo 2018-ųjų pavasario.
Dabar esu išdegintas žmogus, su kiaura širdimi, kuri buvo labai kraujuojanti, pilna skausmo, patyčių, žeminimų. Dabar mano širdyje atsivėrė skylė, į kurią galima mėtyti peilius, šiukšles ir man tikrai jau nebeskaudės. Jaučiu, kad visos nuoskaudos pralėks kiaurai.
– Kokia dabar yra jūsų širdis?
– Ji gyja ir stiprėja. Pamenu, kad sėdėjau Užupio kavinėje priešais „Angelą“ ir jutau tokį keistą jausmą. Pažiūrėjusi į savo riešą supratau, kad esu sau vienintelis žmogus, su kuriuo praleisiu visą likusį gyvenimą, tik aš galiu sau padėti, ir tik šitie riešai man padės užsiauginti sparnus. Todėl tikiuosi, kad ateityje daugiau šypsosiuosi, būsiu stipresnė, viską išsakysiu, išgyvenimus paliksiu savo darbuose. Dabar esu tas žmogus, kurį turiu brandinti, pradėti saugoti, kabintis į gyvenimą, neatitolinti sielos nuo kūno, turiu stengtis vėl pakilti.
– Kas buvo sunkiausia skyrybų metu? Įsivaizduoju, kad tas etapas turėjo labai daug sluoksnių, istorija buvo vieša, žmonės kalbėjo. Kas pačiai buvo pats didžiausias dūris?
– Stengiausi išlikti, nekomentuoti, nors ir buvau skaudinama bei apjuodinta, tačiau įsikandau į lūpą ir valdžiau save, kad viešai neskalbčiau savo gyvenimo. Viską, ką išgyvenau, laikiau savyje, nepasimečiau melo jūroje ir nekerštavau, neatsakiau tuo pačiu ir oriai pažvelgiau į situaciją.
Sunkiausia neatsakyti ir viską sudeginti savyje. Sunku buvo ir po teismo, kai buvo paimtas pirmas interviu iš mano buvusio vyro. Aš tada dar nenorėjau kalbėti, nes buvo per anksti, viską skaudėjo. Jam tai buvo labai naudinga, o man – labai skausminga. Ir prašiau nespausdinti, bet išspausdino su absoliučia melo teorijos medžiaga. Buvo labai skaudu skaityti visą interviu, ta žinia mane pasiekė ligoninėje, tuomet perskaičiau, kad man yra padovanotas butas, o Raimundas sakė, kad esame kartu tik dešimt metų. Po to buvo sudėtinga oriai tylėti ir judėti toliau.
– Kai apskritai pamatėte jo atsakymus, ar jums nekilo klausimų, su kokiu žmogumi gyvenote? Vis dėlto gal ne straipsnis jums buvo skaudžiausias, o tas faktas, kad apie tai kalba jums artimas žmogus?
– Šių klausimų aš sau nebeužduodu, nes jau turėjau pokalbį su savimi prieš paduodant skyrybų dokumentus į teismą. Jau tada buvau nusprendusi bėgti. Dievulis man sakė, kad 20 metų visą savo meilę atidaviau ne tam žmogui. Supratau tik tai, su kuo aš gyvenau, kam atidaviau savo brangiausią laiką. Tam skausmui buvo uždėtas galutinis taškas, aš buvau teisi, nes neklydau bėgdama užsimerkus.
Nebegalėjau būti auka, susirgau Stokholmo sindromu, tame skendau trejus metus. Jis mane emociškai dusino, o aš nebegalėjau būti granata jo rankose, kurią numeta ten, kur jam pačiam reikia, kur jam sąmoningai naudinga.
Tai yra melas, kad Raimundas man padovanojo butą, neva atsirado meilužiai, kurie iš jo atims turtus ir visos šios fantazijos kilo iš jo vienintelio minuso. Žinoma, jis turi ir daug gražių savybių, bet tam kiša koją godumas.
– Galbūt tokie žalingi santykiai ir galėjo tapti pagrindiniu kliuviniu, per kurį pamiršote teatrą, savo, kaip pati sakote, didžiąją meilę?
– Aš teatro niekada nepamiršau, tuo gyvenu, jis visą laiką su manimi. O tie bjaurūs santykiai visiškai atėmė jėgas, taip būti tapo nebeįmanoma, po baisių žodžių nebelieka jėgų. Juk scenoje atiduodi save, būni aktore, švyti, nebijai pasakyti ir skleisti grožį, tiesą, o ne puikuojiesi ir pasakoji savo skaudulius. Į teatrą reikia įnešti kuo daugiau šviesos, o jei prieš 10 minučių esi sudirbtas purvais, labai sunku surinkti save.
– Jūs labai gražiai pasakėte, kad jaučiatės taip, lyg jums būtų laužomi sparnai. Todėl iškart kyla klausimas, kodėl po tiek metų, ar buvo sunku ryžtis anksčiau, gal turėjote baimių?
– Nebuvo baimių, tiesiog tikrai beprotiškai jį mylėjau. Tai buvo nepaprastai didelė meilė ir aš tikėjausi, kad atsiras viltis ir žmogus pasikeis, tačiau taip nenutiko. Tik dabar supratau, jog žmonės nesikeičia. Nors jų akyse susideginsi ir galvosi, kad ta šviesa jiems apšvies protą, tačiau net ir tai nieko nepakeičia. Jei tai pamatei anksčiau, reikia išeiti. Žinoma, be jokių nesutarimų, tiesiog gražiai ir taikiai. Labiausiai skaudu, kad mums to taikiai padaryti nepavyko.
Naudotis savo seniai įsigytu butu negalėjau, nes Raimundas ten įleido nuomininkus, kurie pinigus mokėjo jam, o aš tuo metu skurdau. Daugelis draugų ir pažįstamų man skambino ir klausė, kaip išgyvenu visą melą.
– Vienas iš jūsų norų ir buvo, kad jis pasikeistų?
– Taip. Tai buvo didžiulis noras. Iki paskutinės minutės. Vadinau jį labai gražiai – žiogeliu. Sakydavau, kad pasikalbėtume, galbūt šį kartą galime atvirai pasikalbėti, kas mūsų širdis taip spaudžia, bet atsakymas būdavo vis tas pats – aš nieko nešnekėsiu, jei blogai, skirkis.
– Panašu, kad jam kažko labai trūko iš jūsų. Kaip manote, kas jam buvo reikalinga?
– Labai sunku apie tai kalbėti iki šios dienos. Nenoriu jam pakenkti, nes jis buvo dalis manęs. Mes juk menininkai, turėjome daugiau laiko skirti kūrybai, daryti gerus darbus, o ne metų metus teistis dėl žemių ir namų. Deja, bet jam nekilnojamieji turtai ir pinigai vis dėlto buvo svarbesni nei kuriamas gyvenimas.
Tai yra melas, kad jis man padovanojo butą, neva atsirado meilužiai, kurie iš jo atims turtus ir visos šios fantazijos kilo iš jo vienintelio minuso. Žinoma, jis turi ir daug gražių savybių, bet tam kiša koją godumas. Tuo ir buvome skirtingi, nes turėjome kitokius prioritetus.
– Turbūt kalbant apie savo žmogų užvaldo įvairiausios emocijos, susikaupę jausmai. Kaip jaučiatės kalbėdama apie jį, gal atsiranda pyktis, o gal perėjote į supratimą ir atleidimą?
– Pykčio nėra. Aš jam jau atleidau net išmesta iš savo namų į visišką landynę. Mano šeima, artimiausi draugai, pažįstami iki šiol pasipiktinę jo veiksmais dėl to, kad po ieškinio padavimo jis pasielgė su manimi tarsi su šunimi. Tuos namus įsigijau pati, moku paskolą ir dar mokėsiu ją 10 metų, tikrai neatsirado joks turtingas vyras šalia. Naudotis savo seniai įsigytu butu negalėjau, nes Raimundas ten įleido nuomininkus, kurie pinigus mokėjo jam, o aš tuo metu skurdau. Daugelis draugų ir pažįstamų man skambino ir klausė, kaip išgyvenu visą melą.
Prašiau Dievo, kad jam suteiktų stiprybės, truputį pakeistų ir suteiktų išminties. Tada būtų ir mums geriau, ir visiems žmonėms, kurie kenčia dėl šių skyrybų. Būtų geriau, kad pats pripažintų savo melą. Tikrai linkiu jam tik gero, kad vieną dieną atsisėstų prieš veidrodį su savimi ir ilgai ilgai žiūrėdamas pergalvotų visą gyvenimą.
– Atsiranda vis daugiau moterų istorijų apie meilę sau, vidinį grožį, tačiau vyresnioji karta visų šių dalykų nematė. Ar būdama 20-ies metų jau buvote susipažinusi su savimi?
– Buvau chuliganė, kuri savęs nemylėjo. Pirmosios bėdos šeimoje atsirado, kai man buvo apie 41-erius. Tada primygtinai visi aplinkui klykė, kad vienintelė bėda yra ta, jog aš savęs nemyliu. Ir tada tikrai pradėjau bandyti mylėti save. Ši sąvoka gali klaidinti dabartinį jaunimą, nes jie žodį supranta per tuštumą, puikybę, abejingumą.
Mane šokiruoja, kad dabar žmonės nusisuka nuo skausmo ir sako, kad nepriverks kiekvieno liūdesio, nuo jo patys susirgsime, o meilė sau padės išlikti. To yra per daug, žmonės yra labai jautrūs, vieni nemoka to pasakyti, kiti tai pasako daugiau nei aiškiai. Tačiau jie nesijaučia saugiai būdami tarp netikrų šypsenų.
Mane traukė, nes tikėjau, kad galiu vyrui padėti, jį išgelbėti. Tik susipažinę mes puolėme tvarkyti jo namą, studiją, jį patį, keisti jo stilių, įvaizdį. Norėjau, kad jis būtų pats geriausias.
– Visgi ne vienoje straipsnio antraštėje galima pastebėti, kad jums klijuojama žavingos blondinės, seksualios moters etiketė. Jeigu skaitydavote, ar pagalvojote, kad tai nėra viskas, kas jūs iš tiesų esate?
– Tikrai mano vidus nėra toks, nes aš esu aktorė. Režisieriai irgi manyje matė tą blondinę, bet džiaugiuosi, kad aš tokia gimiau. Dabar yra madinga nusidažyti baltai, bet jau nuo vaikystės tokia buvau, o etiketė man tiesiog buvo priklijuota. Tačiau aš to vengiau ir bandžiau įrodyti, kad smegenys spalvos neturi.
Dabar visiškai kita karta jaunų aktorių, kurios demonstruoja fizinį grožį, atranda savo vietą ir ta vieta nėra neigiama. Dabar kitas laikas – anksčiau aktorės buvo pilkesnės, o šiuolaikinės aktorės, kai pasidažo lūpas, susitvarko plaukus ir eina į vakarėlį, nėra niekinamos, nes tai tapo jų pačių dalimi.
– Esate neįtikėtina moteris, pasižyminti grožiu ne tik išorėje, bet ir viduje. Ar tai įvertino ir jūsų buvęs vyras?
– Aš jo niekada to neklausiau. Per gražiausius septynerius santuokos metus mes buvome tokia komanda, kurioje niekada nebuvo kalbama nei apie mano aktorinius sugebėjimus, nei apie grožį. Aš niekada nesijaučiau esanti graži, tačiau jis niekada man to ir neparodė, toks buvo jo charakteris. Greičiau aplinkiniai ar jo draugai man tai pasakytų, bet tikrai ne jis.
– Buvote viena įspūdingiausių Lietuvos porų, todėl būtų įdomu sužinoti, kuo jis užkariavo jūsų širdį?
– Vaikystėje man imponavo gerumas, kad kažkaip galiu padėti žmogui. Man atrodė, kad Raimundas viduje labai geras ir gražus žmogus, kurį paliko žmona, dukrytė. Tiesiog paliktas, nuskriaustas žmogus. Mane traukė, nes tikėjau, kad galiu vyrui padėti, jį išgelbėti. Tik susipažinę mes puolėme tvarkyti jo namą, studiją, jį patį, keisti jo stilių, įvaizdį. Norėjau, kad jis būtų pats geriausias. Aš pati esu iš teatro šeimos, kito pasaulio ir jam tas mano pasaulis patiko. Jis jam pasidavė ir tapome komanda.
– Tai buvo ne pirma jūsų santuoka, tačiau nė karto į šeimos duris nepasibeldė gandrai. Ar kada nors buvote pagalvojusi apie vaikus?
– Manau, kad vaikai turi gimti iš aistros ir meilės. Tai turi nutikti pačioje pradžioje, kai jaučiami tikri jausmai, o ne racionalūs paskaičiavimai. Mums tai neįvyko, kai buvome aistroje, kai galėjo gimti tikri meilės kūdikiai. Aš pati gimiau iš meilės, nes mano tėvai labai stipriai vienas kitą mylėjo.
Aš vadovaujuosi tuo, kad jeigu neįvyko, tai neįvyko, o dabar jau kaip ir vėlu. Dar gal ir galinti, tačiau idėjiškai nežinau, kas turi nutikti, nes niekada nesuprasiu racionalių naujos gyvybės atsiradimo būdų. Tikrai nesu tam sutverta, neturiu to instinkto. Vaikystėje buvau chuliganiška, neturėjau lėlių, žaidžiau mašinėlėmis, kareivėliais. Tas vyriškas pasaulis labai mane traukė. Visada buvau susiveržusi krūtinę, nes anksti pradėjau bręsti ir jos labai gėdijausi. Neturėjau vaikystės draugių, pokalbių jomis.
Raimundas labai nenorėjo vaikų. Yra pasakęs, kad jeigu gimdysiu, tai vėliau labai kentėsiu. Buvo tikrai labai kategoriškas, todėl iš manęs tikėjosi ne mamos, bet kūrybinio įkvėpimo, mūzos.
– O ar sulaukėte spaudimo iš aplinkinių?
– Iš šeimos nesulaukiau, nes mano tėvai labai tolerantiški ir išmintingi, jeigu gamta neduoda, tai jokiu būdu. Tačiau aplinkoje buvo kitaip, visi įpratę pasakyti savo nuomonę, nors tu ir neklausei. Kur tik beeičiau, visada sekė tie patys klausimai, jaučiausi tarsi trečiarūšis žmogus, nebe moteris. Vaikų aš tikrai galiu turėti, tai gal tos skyrybos, tas gyvenimas tapo bausme, jog neįvykdžiau moteriškos pareigos.
– Ar buvęs vyras dėl to priekaištavo, galbūt reikalavo susilaukti vaikų?
– Jis labai nenorėjo vaikų. Yra pasakęs, kad jeigu gimdysiu, tai vėliau labai kentėsiu. Buvo tikrai labai kategoriškas, todėl iš manęs tikėjosi ne mamos, bet kūrybinio įkvėpimo, mūzos. Tačiau jeigu būtų norėjęs, būčiau pasiryžusi tai padaryti.
– Akivaizdu, kad jūs pasirengusi atiduoti save visą, kad jūsų antroji pusė būtų laiminga. Tačiau ar tas tikėjimas meile iki gyvenimo galo vis dar jumyse egzistuoja?
– Galbūt egzistuoja, bet esu tokiame etape, kad suprantu, jog meilė tolygu stebuklui. Tikėjimas meile iki gyvenimo galo buvo stipresnis pokario metais, nes žmonės į viską kitaip žiūrėjo, laikėsi žodžio, buvo kartu kaip vienas kumštis. Žmonės negalvojo apie kokybę, kur gyvena, kokie žmonės juos supa, jie iš mažų dalykų lipdydavo laimę. O dabar taip nutiko, kad šie dalykai nebedžiugina žmonių, sunku patikėti, jog dabar gali atsirasti tikra meilė. Žmonėms reikia ne kokybės, o kiekybės – vis daugiau, daugiau ir daugiau...
– Užsidėjote tvirtus šarvus, bandydama apsisaugoti nuo meilės, bet ar nenorėtumėte ir vėl nerti į naujus santykius?
– Šiuo metu nuoširdžiai norėčiau pabūti tik su savimi. Būti viena ir pailsėti, išlaisvinti save, tą vidinį žmogų, rūpintis savimi. Kai krentu į santykius, visiškai jiems atsiduodu, nemoku mylėti savęs, padėti sau – man tai neišeina. Būdama leisgyvė aš to nenoriu. Nesu tam pasiruošusi, noriu sustiprėti kaip asmenybė, žengti į gyvenimą ir nebūti lesinama trupiniais, užuojauta. Dabar nenoriu galvoti apie jokius santykius.
Raimundui esu dėkinga už tai, kad jis įmetė į patį didžiausią gyvenimo liūną. Jeigu jis to nebūtų padaręs, niekada nebūčiau sužinojusi, kokie nuostabūs žmonės mane supo.
– Visgi dabar atsidūrėte tokiam gyvenimo taške, kuris pamėtėjo nemažai išbandymų, pamokų. Ar jums pavyksta susitaikyti su gyvenimo siųstu likimu?
– Jokiu būdu su tuo nesitaikau ir pykstu ant savęs. Galvoju, kad dar galima viską pakeisti, nes žmogus yra toks stiprus, gaivališkas, kiekvienam gyvenimui gali prisikelti iš naujo. Visada bandau aiškiai su savimi kalbėtis, esu padariusi beprotiškai daug klaidų. Visa tai norėčiau tiesiog taisyti, gyventi protingiau. Labiausiai pykstu tik ant savęs, to patiklumo, kaukių neturėjimo, todėl dabar yra tokios pasekmės.
– Prieš tai paminėjote, kad buvote išmesta namų, o dabar kuriate naujus namus. Tačiau ar atradote ramybę juose?
– Buvo pramanyta, jog man padovanojo butą, o iš tikrųjų tą butą nusipirkau prieš santuoką, kad jam galėčiau nupirkti žemės. Per dvi paras klasta, jam sukeitus raktus, buvau išmesta iš Palangos ir Vilniaus namų, kurie tapo mano sielos namais, kuriuos kūriau. O bute buvo nuomininkų patalpos, visiškai negyvenama vieta, be puodelių, be lovos, be šaukštų, be šakučių, buvo sumesti tik teatro kostiumai.
Jis galvojo, kad galėsiu tarp jų gyventi. Ir praėjo metai, o Raimundui esu dėkinga už tai, kad jis įmetė į patį didžiausią gyvenimo liūną. Jeigu jis to nebūtų padaręs, niekada nebūčiau sužinojusi, kokie nuostabūs žmonės mane supo. Daugybė žmonių prisidėjo po kiek kas gali, tai man buvo didžiausia dovana. Per metus įsikūriau, po truputį, su pagalba ir savo jėgomis. Aišku, viskas dar ne taip greitai, bet jaučiuosi iš to liūno ištraukta nuostabių žmonių. Niekada nemaniau, kad taip gali įvykti.
Aurelijos Tamulytės kadrai – galerijoje:
