Apie tas gimtadienio staigmenas, santykius su anūku, televiziją ir kuriozus, nutikusius „Panoramos“ laikais, 15min ir pakalbino A.Žukauskienę.
Ką jums reiškia gimtadieniai ar švenčiate juos?
Vis sakau, jog kai daugėja metų, mažėja švenčių. Pati buvau įpratinta, kad šventę reikia paminėti, o ir draugai visuomet jos laukdavo. Anksčiau pati stalą ruošdavau, pati tortą kepdavau. Firminis, žinoma, buvo „Napaleonas“. Visuomet buvau įsitikinus, kad vaikų gimtadieniai yra tėvų reikalas, jų projektas. O štai, šiais metais jau dukra man daro šventę. Ryte lepinausi jos dovanotu masažu, eisiu gražintis į kirpyklą, o vakare – laukia koncertas.
Jūsų anūkas – pirmokas. Kokia močiutė esate?
Visokia esu. Ir lepinu, ir griežta moku būti. Bet tai visai nekenkia, su anūku labai stipriai draugaujame, net atostogaujame kartu. Labai džiaugiuosi šiuo ryšiu.
Jei užaugęs jis sugalvotų eiti močiutės pėdomis, ar linkėtumėte dirbti žurnalistu?
Tas laikas dar labai labai toli. O ir nežinia, kokia ta žurnalistika tuo metu bus. Gal ji bus visiškai nebereikalinga, viskas priklausys nuo išmaniųjų technologijų? Dukra nesirinko mano kelio, nesikišau, tai ir anūkas pats nuspręs.
Jūsų nuomone – žurnalistika tai amatas ar vis tik pašaukimas?
Galvočiau, kad labiau amatas, profesija, iš kurios valgai duoną, o dar ir nelabai sviestuotą (juokiasi). Didelės poezijos žurnalistikoje nerasi, dažnai ir užduotys būna nelabai įdomios, o jas daryti vis tiek reikia arba – susirgai, tačiau laida suplanuota ir dirbi. Artimieji irgi turi nemažai prisitaikyti.
Kažkada minėjote, kad dabartinę televiziją vertinti galėsite, kai joje nebedirbsite. Ar dabar jau galite pasidalinti, ką apie ją manote?
Užtenka jai tų vertinimų. Žinote, mūsų šalyje visi išmano ir komentuoja ne tik krepšinį, bet ir televiziją, todėl nuomonių jos link pakanka. Šiaip manau, kad televizija – tai jaunų žmonių reikalas. Pasižiūriu, kad ekrane tiek ryte, tiek dieną, o vėliau ir įvykio vietoje – tie patys veidai. Tam reikia labai daug ištvermės, o su amžiumi, vis sunkiau spėti koja kojon su jaunimu. Be to, ir dikcija su amžiumi ima šlubuoti, o ką jau besakyti apie vaizdą, juk visiems yra smagiau žiūrėti į jauną, šviesų veidą nei į susiraukšlėjusį.
Kas, jūsų nuomone, labiausiai pasikeitė dabartinėje televizijoje?
Televizija keičiasi labai ir nuolat. Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad daugiausiai pasikeitė Lietuvos nacionalinis transliuotojas LRT. Labai gražus jų vaizdinis rūbas, čia jau kompiuterinių dailininkų nuopelnas, anonsai labai puikūs, o svarbiausia – čia nerasite negatyvumo, blogų naujienų, o ir kriminalų nelabai pamatysi ar išgirsi. Ko labai pasigendu, nors gal tai ir nelabai realu šiais laikais.
Anksčiau buvo tokia, tarsi, atskira redakcija, kurioje buvo kuriami puikūs filmai: tiek meniniai, tiek dokumentiniai. Pamenu, tas pats Vytenis Pauliukaitis, kuris dabar yra profesionalas visų konkursų ekspertas, anksčiau ten kūrė filmus. Norėtųsi, kad ir vėl televiziją kas nors išskirtų iš tos geltonosios, informaciją tiražuojančios žiniasklaidos.
Ar manote, kad televizija turėtų formuoti žiūrovo skonį?
Aišku, kad taip! Manau, tų pseudo socialinių laidelių reiktų vengti, nes jos ne gėrį, ne grožį skleidžia, o nusismulkina iki dviejų žmonių konflikto, rodo muštynes, peštynes, vagystes. Kam to reikia? Tai nepraturtina žiūrovo, o ir neįdomu! Viskas taip vienadieniška. Ne tik naujienos. Tarkime ir mūsų serialai – tokie dirbtiniai, labai greitai sukurti, apie kalbą aš jau nekalbu, ar ją kas žiūri? Matyti, kad ir akcentologijos aktorių nebemokina.
Kone kiekvienas aktorius turi savo svajonių vaidmenį, o jūs ar turėjote svajonių laidą?
Mano svajonė buvo įgyvendinta! Svajonė, žinoma, buvo „Panorama“. Tais laikais tai buvo aukštuma, ten nedirbdavo bet kas, o dar vesti pačią laidą... visiška fantastika! Džiaugiuosi, kad man tai pavyko.
Eteryje visko nutinka. Gal prisimintumėte kokį smagų nutikimą ar kuriozą iš „Panoramos“ laikotarpio?
Nežinau, kas mane timptelėjo už liežuvio, bet kreipiausi į žiūrovus ir paskelbiau mūsų sporto komentatoriaus paiešką.
Tuos kuriozus geriau prisimena kiti (juokiasi). Papasakosiu apie vieną iš keistesnių. Sekmadienio vakaras, kaip visada – įvykių nėra daug, todėl daugiau „Panoramos“ laiko ruošiamės skirti sporto naujienoms. Laida jau prasideda, kai suprantu, kad tądien nesutikau sporto komentatoriaus. Per radijo ryšį režisieriai tik patvirtina mano nuogąstavimus – kolegos niekas nematė ir neranda. Vedu laidą, jau artėja laikas sportui ir orams, o prieš jį skelbdavome informaciją apie dingusius žmones, rodydavome jų nuotraukas.
Tą akimirką buvau tokia sutrikusi, nes juk dar likę marios laiko, komentatoriaus nėra... nežinau, kas mane timptelėjo už liežuvio, bet kreipiausi į žiūrovus ir pranešiau, kad skelbiame ir mūsų sporto komentatoriaus paiešką (juokiasi). Laida tąkart buvo trumpesnė, o iš karto po jos, paskelbtas dingusiu kolega man paskambino ir barėsi, kad jam kiaulę pakišau. Sakė, jog jo telefonas netilo, skambino susirūpinę tėvai, draugai, pažįstami, visi, žiūrėję to vakaro „Panoramą“.
