Triukai su kortomis – tavo vizitinė kortelė?
Man patinka jas mėtyti. Prisimenu, buvo devynioliktasis gimtadienis. Laukdamas draugų nuobodžiavau. Nuvažiavau į netoli namų esančią automobilių stovėjimo aikštelę ir pradėjau mėtyti kortas. Tai taip užkabino: meti ir nori daugiau, toliau, stipriau! Tai tampa savitu sportu. Bandžiau mėtyti į tolį, bet nelabai sekėsi. Tada pagalvojau, kaip įspūdingai atrodytų, jei kortą užmesčiau ant namo.
Iš pradžių bandžiau nuskraidinti ant dviaukščio tėvų namo stogo – niekaip nepavyko, o dabar mėtau ant Vilniaus senamiesčio penkiaaukščių! Tuomet kilo mintis siekti kortos metimo į aukštį rekordo. Prieš porą metų tai dariau Vilniaus „Siemens“ arenoje, nes reikėjo ypač aukštų lubų. Kortą išmečiau į daugiau kaip keturiolikos metrų aukštį ir pasiekiau Guinnesso rekordą.
Paskui jį pagerino mano bičiulius iliuzionistas iš Klivlando Rickas Smithas Jr. Jam priklauso beveik visi kortų mėtymo rekordai. Į tolį kortą jis yra nuskraidinęs 64 metrus! Tačiau jam nepavyksta kortų svaidyti greitai. Praėjusį rudenį svečiavausi pas Ricką namuose, žaidėme senovinius kompiuterinius žaidimus (jis juos kolekcionuoja), mėtėme kortas, ir jis pastebėjo, kad aš labai greitai tai darau.
Rickas mane paskatino siekti kortų metimo rekordo. Pradėjau treniruotis ir šiemet birželio antrą dieną man pasisekė pasiekti daugiausia išmestų kortų per vieną minutę viena ranka Guinnesso rekordą. Tiesa, kiekviena korta turi nuskrieti ne mažiau kaip 3,6 metro.
Kai kurios kortos skrenda skrenda ir, kaip Ksenos žiedas, apsisukusios grįžta. Jos nepriskaičiuojamos ir tai labai nervina. Tačiau man pavyko pagerinti ankstesnį kažkokio amerikiečio pasiektą rekordą. Jis buvo numetęs 114 kortų, o aš – 124. Kol kas rekordas priklauso Lietuvai!
Tai jau nebe magija, o sportas!
Treniruotės – magijos dalis. Pastebėjau, kad geriausia kortas mėtyti ryte. Galima sakyti, kad šis pasaulio rekordas priklauso mano nykščiui: mėtant daugiausia dirba šis pirštas. Kadangi turi mažai raumenų, treniruojantis jis labai greitai pavargsta, todėl ruošdamasis siekti pasaulio rekordo produktyviai galėjau dirbti tik dusyk per dieną – ryte ir vakare, ir labai trumpai – iki penkiolikos minučių. Šitaip ruošiantis svarbiausia – reguliarumas.
Kam tau tie rekordai?
Noriu išplaukti į tarptautinius vandenius, o Guinnesso rekordai pasauliniu lygiu yra tarsi atlikėjo kokybės ženklas. Lietuvoje darbo man netrūksta: praeitą gruodį turėjau dvidešimt tris renginius. Žinau, kad liepą laukia bent dešimt pasirodymų. Tačiau svajoju apie grandiozinius šou, pasirodymus per televiziją, pasaulines gastroles su kolegomis, noriu savo magijos programas rengti didelėse konferencijose.
Magijos pasaulis – mažas kaip Vilnius: ten visi vieni kitus pažįsta, nors bendruomenė išsibarsčiusi visame pasaulyje. Ji ieško gerų žmonių ir talentų, jai reikia beprotiškai gero produkto. Konkurencija per tarptautinius šou, konkursus – nemaža, bet aš visada turiu bonusą – esu kitoks: jiems žavus mano akcentas, kad esu kilęs iš nežinia kur.
Kodėl vaikinas iš Lentvario sumanė būti iliuzionistu?
Visi gimsta kupini svajonių, bet užaugęs dažnas pamiršta, kad jų turėjo. Man būdavo keista, kad suaugę žmonės nieko nenori, kad jiems užtenka gyventi viename mieste, suktis toje pačioje rutinoje. Negalėjau patikėti, kad jie nežino, jog pasaulis toks gražus. Dėl to man buvo labai liūdna.
Daugelis vaikų moka bent vieną triuką – jiems patinka atrodyti protingesniems. Man buvo gal dvylika, kai senelio draugas parodė triuką su skaičiais. Jis taip sužavėjo! Supratau, kad tai norėčiau parodyti draugams. Ilgai kaulijau, kol senelio bičiulis pasidavė ir atskleidė to triuko paslaptį. O tada tris dienas nuo ryto iki vakaro jį visiems demonstravau. Paskui nutariau išmokti naujų triukų. Keturiolikos pradėjau iliuzijos menu domėtis rimčiau.
Parašiau elektroninį laišką garsiausiam Lietuvos magui Arvydui Stoniui – svajojau lankyti jo magijos mokyklėlę. Jis norėjo mane išbandyti, todėl pakvietė susitikti. Kaip šiandien prisimenu, nuvažiavau su tėčiu į Vilnių, o ten mūsų laukė Mantas Wizard ir Arvydas Stonys. Man tiedu iliuzionistai atrodė tokie įspūdingi! Jiems parodžiau kažkokių savo triukų, buvau priimtas į tą būrelį ir šeštadienio rytais su kostiumu, lagaminu ir didele kuprine autobusu dardėdavau į sostinę. Buvo labai įdomus laikas. Tačiau mokykloje apie tai niekas nežinojo.
Kodėl šią aistrą slėpei nuo bendraamžių?
Mokykloje patyriau patyčias. Magija buvo tikriausias dalykas, kurį tuo metu turėjau, nenorėjau, kad mano bendraamžiai tai sunaikintų. Mokykloje nebuvau atsiskyrėlis, turėjau draugų, bet ten visi tyčiojosi vieni iš kitų ir dėl to jaučiausi labai nesaugus.
Buvai kitoks?
Nuo šeštos klasės pradėjau iš Lentvario važinėti į mokyklą Trakuose. Buvau labai žemo ūgio, ilgais plaukais, su „AC/DC“ marškinėliais, kariškomis kelnėmis ir kerzais. Mano balsas mutavo ir dėl to kalbėjau beveik falcetu. Paauglys tikrai nebuvau kiečiausias vaikinas klasėje... Bendraudavau su vyresniais – jiems būdavau atrakcija: mažius šeštokas Rokas tarp vienuoliktokų, dvyliktokų.
Mokykloje būdavo baisių situacijų, kai jausdavausi niekam nereikalingas. Nenoriu pasirodyti auka: kažkas šaipydavosi iš manęs, aš – iš kitų. Tiesiog buvo tokia bloga atmosfera. Nekaltinu dėl to mokytojų – jie, mano nuomone, stipriausia Lietuvos švietimo sistemos dalis. Jie į mokinių tarpusavio santykius nekreipdavo dėmesio, nes neturėdavo tam laiko.
Kiek tau pavyko savo paslaptį išlaikyti?
Man buvo šešiolika, kai pasirodžiau Lietuvos televizijos rengtame „Talentų ringe“. Mane pamatė kažkas iš mažesniųjų ir pasakė mano klasės auklėtojai. Kai ji paklausė, ar tai tiesa, apsimečiau, kad nesuprantu, apie ką kalbama. Taip viskas ir nuslūgo. Dvyliktoje klasėje porą triukų parodžiau visai mokyklai, bet niekas nemanė, kad tai rimta. Visa galva į iliuzijų meną panirau baigęs vidurinę mokyklą – pradėjęs studijuoti Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje. Ten atsipalaidavau, mane labai palaikė bendramoksliai ir tėvai.
Mokykloje išgyventos patyčios – iki šiol skaudžiausias mano potyris. Jaučiuosi esantis socialiai atsakingas – paruošiau specialią programą ir ją rodau mokyklose, po šou bendrauju su mokiniais. Kadangi mokyklą baigiau tik prieš penkerius metus, manau, kad dar galiu turėti įtakos dabar besimokantiems žmonėms. Tačiau į savo mokyklą Trakuose dar negaliu prisiversti nuvažiuoti. Po paskutinio egzamino ten nebekėliau kojos, nebuvau ir išleistuvėse. Nors ten tokios skanios bandelės su dešrelėmis ir kibinai. Dėl jų kada nors visgi reikėtų užsukti.
Baigei vizualinės komunikacijos studijas, bet esi iliuzionistas. O kur moko magijos paslapčių?
Tokios studijos yra nebent Pietų Korėjoje. Ten iliuzijos menas palaikomas valstybiniu lygiu. Aš esu Las Vegase baigęs „McBride Magic and Mystery School“, mano mokytojas – bene garsiausias šių laikų iliuzionistas Jeffas McBride’as. Ten baigiau kelerius kursus. Man buvo įdomiausi – gatvės iliuzionistų. Tų kursų baigiamasis egzaminas vyko Las Vegaso gatvėse: reikėjo surinkti būrį žiūrovų, jiems parodyti savo šou, o paskui ištiesus skrybėlę surinkti užmokestį. Buvo taip sunku! Tačiau sakoma, kad kas sugeba dirbti Las Vegaso gatvėse, tas galės dirbti bet kur pasaulyje.
Amerika tavo gyvenime užima labai svarbią vietą. Kaip ją atradai?
Ši šalis nuo vaikystės man atrodė ypatinga vieta. Žiūrėdavau Holivudo filmus „Kaukė“, „Vienas namuose“ ir ten viskas atrodydavo stebuklinga. Man visada svarbiausia – energija: jauti ją arba ne žmonėse, reiškiniuose, veiksmuose, šalyse. Amerikos man visuomet atrodė labai gera aura, ten daug laisvės, džiaugsmo. Svajojau iki trisdešimties nuvažiuoti į Las Vegasą pažiūrėti kokio nors iliuzionistų šou, pamatyti Davido Copperfieldo.
Tačiau studijuodamas sumaniau Amerikoje padirbėti. Plušau bare ir galvojau, ką dar, be Las Vegaso, būtų verta ten pamatyti. Feisbuke aptikau informaciją apie magijos festivalį. Parašiau komentarą, kad tai puikus renginys, būtinai apsilankysiu. Ir netrukus gavau organizatorių kvietimą dalyvauti festivalio programoje! Sėdėjau dalyvių spaudos konferencijoje ir galvojau, kad jie nežino, jog prieš savaitę aš dar bare indus ploviau, į darbą ir namo po septynis kilometrus myniau dviračiu...
Dabar man dvidešimt treji, bet prieš porą mėnesių mano šou Las Vegase žiūrėjo tūkstantis žmonių!
Ten viešėdamas pastarąjį sykį filmavausi populiariame Amerikos CW televizijos iliuzionistų konkurse, kurį dar šią vasarą transliuos įvairiose šalyse. Pasirašiau konfidencialumo sutartį ir, kol laidos nerodo, negaliu nieko daugiau pasakoti. Tame projekte filmavausi savaitę. Paskui keliavau po šalį, rengiau pasirodymus, lankiausi uždarame iliuzionistų klube „The Magic Castle“, į kurį galima patekti tik turint rekomendacijas ir kvietimus.
Amerikoje žmonės pamato užrašą „Magic Show“ ir perka bilietą. O jei dar tas artistas iš kažkokios Lietuvos, Guinnesso rekordą pasiekęs, tai net nesvarsto!
Amerikoje buvau išsinuomojęs mažą – kokio šimto vietų – teatrą. Man tai labai patinka: išsinuomoji teatrą, o tada suki galvą, kaip į savo pasirodymus surinkti žmonių. Eini į radiją, televiziją, pats gatvėse kabini plakatus – kad tik ateitų žiūrovų.
Amerikoje magija labai populiari. Lietuvoje turi būti žinomas, kad pas tave eitų, o ten žmonės pamato užrašą „Magic Show“ ir perka bilietą. O jei dar tas artistas iš kažkokios Lietuvos, Guinnesso rekordą pasiekęs, tai net nesvarsto! Amerika – magijai kurti skirta vieta.
Šiuolaikiniai iliuzionistai triušių iš skrybėlių nebetraukia. Kokios naujausios šio žanro tendencijos?
Žmonėms labai smalsu viskas, kas susiję su psichologija. Man ši kryptis taip pat labai įdomi. Kitas dalykas, ko siekiu ir link ko einu, – magiją sieti su šiuolaikinėmis technologijomis: hologramomis, 3D. Dabar rengiame šou, kurį turėtume pristatyti Kinijos Las Vegasu tituluojamame Makao. Ten yra didžiulis magijos teatras. Prie šio projekto bendradarbiauju su kompanija, kuriančia šiuolaikines technologijas. Aišku, jos magiją, kuriai daugiau kaip du tūkstančiai metų, gali tik papildyti...
Žmonės į tavo pasirodymus eina užsimiršti – patirti stebuklo. O kaip atsipalaiduoji tu?
Labai mėgstu skaityti. Buvo laikas, kai kas rytą valandą skirdavau knygai, deja, pastaruoju metu taip gyventi nebepavyksta. Labai mėgstu važinėti po Lietuvos dvarus. Turiu motociklą, rugpjūčio viduryje, kai sueis dvidešimt ketveri, išsilaikysiu motociklo vairavimo teises ir juo važinėsiu po dvarus. Ir vakar su drauge du aplankėme: Leonpolio ir Veprių.
Nežinau, kodėl mane traukia dvarai, jų istorija. Gal kad esu kilęs iš Lentvario: visi žino, kokia tragiška ten stovinčių dvaro rūmų būklė... Vienais metais Lentvaryje, prie dvaro, vyko dizainerės Jolantos Rimkutės ir mūsų miesto kultūros gaivintojo Povilo Plūko organizuotos pasaulio lietuvių menininkų kūrybinės dirbtuvės „Migruojantys paukščiai“. Dalyvavau jose, užsikrėčiau Jolantos ir Povilo entuziazmu, įsimylėjau dvarus, dabar kartais juose rengiu pasirodymus. Turiu svajonę kada nors nusipirkti istorinį pastatą. Ne gyventi – norėčiau, kad ta vieta būtų skirta įvairiai veiklai, kad ten rinktųsi talentingi, įdomūs žmonės iš viso pasaulio.
Taip pat domiuosi automobiliais. Kol kas nieko ypatingo neturiu, bet kada nors norėčiau turėti mažą senų automobilių kolekciją.
Draugė gal tau padeda per pasirodymus?
Justina baigusi lietuvių ir graikų filologiją, bet dabar jos darbas susijęs su maistu ir vynais. Taip, ji skaniai gamina, gali rekomenduoti gardaus vyno. Tačiau manęs alkoholis netraukia – per metus išgeriu gal kokius keturis gurkšnius vyno.
Per pasirodymus man niekas neasistuoja. Scenoje būnu vienas. Kai susimaunu, gelbsti tik humoro jausmas. O po pasirodymo dėl nesėkmės dvi dienas nežinau kur dėtis...
