Emigruoti į Vokietiją, „Inculto“ pasukus skirtingais keliais, Aurelijus Morlencas ne pats sugalvojo. Muzikantas pripažįsta – jau buvo pasiekęs ribą, kai noro neturėjo kone niekam. Tačiau tuometinė žmona ir mama jį įkalbėjo susiimti. Ir tai pakeitė jo gyvenimą į visai kitą pusę.
Pradėjęs nuo paprasto darbo greito maisto restorane „McDonalds“, dabar Aurelijus – antro seniausio Vokietijos viešbučio vienas iš valdytojų. Jo karjeroje – ir aukštos pareigos restorane, turinčiame vieną „Michelin“ žvaigždutę.
Muzika iš jo gyvenimo taip pat niekur nedingo. Pavertęs ją hobiu, Aurelijus jaučiasi net kur kas labiau patobulėjęs nei tuomet, kai iš jos gyveno.
Ir dabar jis sako esantis labai laimingas. Vokietija jau tapo jo namais, kuriuose jis dar labiau įsitvirtino po rugsėjo 27-osios, kai prieš metus vedė musulmonę iš Maroko, gastronomę Nadią Hidą.
– Aurelijau, kodėl sumanėte emigruoti į Vokietiją?
– Kiek pamenu, tai nebuvo mano idėja. Muzikinės karjeros pabaigoje buvau giliai įklimpęs į visų įmanomų svaigalų liūną ir nuolat apdujusioje galvoje nesimatė jokių prošvaisčių bei nekilo jokio noro apskritai ką nors keisti.
Finansai taip pat padarė savo darbą. Nuo 2008-ųjų buvau padaręs keletą nesėkmingų investicijų, todėl finansinės skolos vis labiau spaudė ieškoti sprendimų.
Taip mano antroji sutuoktinė su mano mama įkalbėjo mane vykti į Vokietiją ir sugrąžinti gyvenimą į vėžes. Projektai, prie kurių tuomet dirbau (tuo metu – su Vilija Matačiūnaite „Round a Soud“ ir „Freaks on Floor“), buvo tikrai geri ir jų atsisakyti prireikė labai daug pastangų...
Muzikinės karjeros pabaigoje buvau giliai įklimpęs į visų įmanomų svaigalų liūną ir nuolat apdujusioje galvoje nesimatė jokių prošvaisčių
– Kaip dabar atrodo jūsų gyvenimas? Esate įsikūręs Asmanshauzeno miestelyje, tiesa?
– Dabar mano gyvenimas atrodo labai paprastai. Darbas–miegas, miegas–darbas ir viskas vėl iš naujo. Septynias dienas per savaitę. Paties darbo per mėnesį išeina 300–350 valandų. Dar dvi valandas praleidžiu kasdien automobilyje, kelyje, ir labai kažkam ypatingam gyvenime laiko nebelieka.
Taip atrodo gyvenimas žmogaus, kuris visu 100% susikoncentravęs į savo darbą/karjerą. Taip yra dėl to, kad esu jau per senas tikslų siekti „žmonišku“ tempu – studijuoti pradėjau 35-erių, ir iškart kibau į dvejus mokslus. Viešbučių administravimą studijavau Utenos kolegijoje, tuo pat metu Elektrėnų profesinio mokymo centre mokiausi virėjo profesijos. Pats diplomas be atitinkamos praktikos jokios naudos neduoda, todėl po mokslų teko suktis iškart dviem pamainomis. Darbai nuolat keitėsi, nes įsisavinus žinias, visą laiką siekiau eiti toliau, ir jei darbdavys nebegalėdavo man pasiūlyti to, kas man reikalinga, tekdavo keisti patį darbdavį.
– Prieš kelerius metus tapote vieno seniausių Europoje viešbučio „Hotel Krone“ valdytoju. Kaip jums pavyko?
– Per gana trumpą laiką, pradėjęs nuo pačių paprasčiausių pareigų „McDonald's“ (be kalbos, teorinių ir praktinių žinių), pasiekiau vieną iš aukščiausių pareigų garsiame (antrame iš seniausių šalyje) Vokietijos viešbutyje „Hotel Krone Assmannhausen“. Esu vienas iš dviejų šefų. Mano kolega atsakingas už maitinimą, aš – už apgyvendinimą.
Kaip virėjas, savo karjerą prieš dvejus metus baigiau gana aukštame taške – paskutinės mano pareigos buvo entremetier chef de partie (virtuvės skyriaus, ruošiančio garnyrus, sriubas, vegetariškus patiekalus, šefas), restorane su viena „Michelin“ žvaigždute (Relais & Châteaux Burg Schwarzenstein).
Gyvenamoji vieta taip pat nuolat keitėsi. Gyvenimas blaškė ir po didelius miestus, ir po mažus kaimus. Gyvenau pas tėvus (iš jų nuomojuosi nedidelį butą ir šiuo metu), su tuometine savo drauge buvom įsigiję savo nuosavą namą. Didelis gyvenimo tempas paliečia visas sritis… Kartais į gerą pusę, kartais ne visai.
Visa tai nėra pabaiga ar paskutinis taškas – dar yra siekių ir jie verčia viską aplink suktis neįtikėtinu greičiu.
– Ar jūsų kasdienybėje dar liko muzikos, bosą į rankas pasiimate? Nepasiilgstate tų sėkmingųjų „Inculto“ laikų?
– Muzika iš mano gyvenimo niekada nebuvo pradingusi. Ji turi įvairias formas ir vienaip ar kitaip nuolat buvo šalia.
Gyvendamas Vokietijoje, kaip muzikantas nuolat tobulėjau, tam skyriau pagal galimybes maksimaliai laiko. Gyvenimo ironija yra ta, kad, būdamas praktikuojančiu muzikantu, sunkiai atrasdavau laiko muzikiniam tobulėjimui ir nuolat „plūduriavau“ viename lygmenyje, o muzikai tapus hobiu, pasiekiau daug aukštesnį praktinį bei teorinį muzikinį lygį. Tam daro įtaką ir finansai – užsidirbdamas duoną tik iš muzikinės veiklos niekuomet negalėjau sau leisti turėti tokių instrumentų, kokius turiu šiuo metu. O nuo instrumentų kokybės priklauso ir atlikėjo lygis. Kitaip tariant, grodamas žemesnės kokybės instrumentais muzikantas savo technines galimybes apriboja iki tų instrumentų techninių galimybių.
Scenos, žinoma, pasiilgstu, tačiau tai nėra galutinis tikslas. Tikslas man yra kūrybinis procesas. Scena tėra galimybė viešai parodyti savo pasiekimus. Klausytojui parodyti savo darbus yra ir kitų būdų.
Nors gyvenime turėjau daugiau kaip tūkstantį didesnių ar mažesnių pasirodymų, niekad nebuvau tokio žmonių tipo, kurie savo ego maitina kitų žmonių dėmesiu. Niekad nelindau į kamerą, visuomet mieliau likdavau už jos.
Šiuo metu valandos, praleistos dirbant studijinį darbą, dažniausiai remiksuojant kitų atlikėjų kūrinius suteikia maksimalų kūrybinį pasitenkinimą. Ir šiuo metu man visai nesvarbu, ar tas produktas apskritai pasiekė klausytoją, ar tai, kad klausytojas išgirdęs kūrinį net nenutuokia, kas yra jo autorius. Taip atsiranda atlikėjai, kurių kūriniai, nors ir yra girdėti, žinomi yra tik jų pseudonimai, bet nieko daugiau.
– Planų grįžti į Lietuvą nebeturite?
– Grįžti į Lietuvą planų nebuvo, buvo tik mintys. Beveik prieš dvejus metus, nutrūkus santykiams su tuometine drauge Vokietijoje, įsižiebė jausmai vienam žmogui Lietuvoje. Tuo pat metu ką tik įgytas išsilavinimas ir mano Vokietijoje įgyta patirtis padarė mane reikalingu bei gerai apmokamu specialistu Lietuvos darbo rinkoje. Šios dvi priežastys labai aiškiai dėliojo mintis apie galimybę grįžti atgal. Trauka gimtinėn visuomet buvo ir bus – tereikia tik priežasčių ir ledai gali pajudėti. Tuo metu priežasčių buvo. Ir ne viena. Nutrūkus santykiams ir netrukus atsiradus kitiems – jos dingo, atsirado visai kiti tikslai.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado mylimoji Nadia Hida? Kada ją sutikote?
– Mes abu gastronomai. O gastronomai juokauja:
– Kur sutikai savo vyrą / žmoną?
– Yra tik viena galimybė – darbe, žinoma!
Kitaip čia būti negali – šioje srityje dirbantys žmonės gali būti kartu tik su kitais toje srityje dirbančiais žmonėmis. Mes visuomet dirbame savaitgaliais, per Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas. Namuose nevalgom ne todėl, kad turime per daug pinigų, o todėl, kad grįžtam namo tik porai valandų naktį. Kai visi atostogauja ar švenčia – mes dirbam. O kai gaunam atostogų savo pagrindiniuose darbuose, papildomuose dirbam dvigubai. Joks žmogus iš šalies negalėtų sugyventi su mūsų specialybės žmogumi. Taigi čia – toks tokį sutiko (šypsosi).
Musulmonų papročiai bei požiūris į santykius yra labai konservatyvus ir griežtas. Iki vestuvių nėra ne tik lovos reikalų, bet ir jokių bučinių ar apsikabinimų
– Tai visgi kas jus taip papirko, kad nusprendėte ją ir vesti?
– Iš pradžių santykiai buvo neoficialūs. Musulmonų papročiai bei požiūris į santykius yra labai konservatyvus ir griežtas. Čia iki vestuvių nėra ne tik lovos reikalų, bet netgi jokių bučinių ar apsikabinimų. Net jokio laiko leidimo kartu be pašalinių žmonių. Maždaug po metų slaptų santykių atsirado poreikis viską paviešinti ir pradėti normalų visuomeninį gyvenimą. Jausmai taip pat sakė, kad jau pats laikas būtų žengti kitą žingsnį.
– O kaip jai pasipiršote?
– Neišsiplėsiu. Nadia paprasčiausiai vieną rytą atsibudo su sužadėtuvių žiedu ant piršto. Kaip aš to pasiekiau – paslaptis. Paprasta nebuvo – kaip žinia, iki vestuvių kartu nemiegama (juokiasi).
– Ką jums apskritai reiškia santuoka? Kiek žinau, tai jau jūsų trečioji. Kodėl norėjote tuoktis dar kartą?
– Vestuvės – dalykas, kuris turėtų įtvirtinti santykius aukščiausiame taške. Po to seka daug kitų dalykų, kai tie santykiai turi būti puoselėjami ir toliau tobulinami, pakeliami vis į naują lygį. Ir taip diena iš dienos, metai iš metų. Deja, mano gyvenime dėl galybės priežasčių tie kiti žingsniai nepasisekė arba nebuvo padaryti, ir santuokos griuvo, o atsiradusi nauja vis atnešdavo viltį, kad tai yra būtent ta, paskutinioji, ir klaidos nebebus kartojamos. O kai atrodo, kad jau viską matei gyvenime, jis pasisuka dar netikėtesniu kampu ir išmeta tau kortas, kurioms tu ir vėl nesi pasiruošęs… Bet kokiu atveju, nesugebėjimas išsaugoti santykių yra tarsi prakeiksmas, persekiojantis mane visą gyvenimą… Viltis miršta paskutinė ir ji šiuo metu yra mano glėbyje.
– Prieš metus Nadią Hidą vedėte. Kaip atrodė jūsų šventė?
– Kaip bus švenčiamos vestuvės, nusprendėme demokratiniu būdu – balsuodami. Čia aš nesu stiprus, nes mano šeima susideda iš kelių žmonių, Nadios – iš šimtų ar net tūkstančių. Nors mūsų pačių noras buvo tik, liaudiškai tariant, „susirašyti“, šeimos reikalavo šventės. Kadangi absoliuti dauguma kilusi iš už Viduržemio jūros, visuotiniu balsavimu buvo nuspręsta, kad švęsime pagal papročius, kilusius būtent iš ten.
O pagal tuos papročius vestuvės susideda iš daug atskirų švenčių – Henna vakaro, bernvakarių, pačių vestuvių, metrikacijos skyriaus, gimtųjų šalių santuokos įtvirtinimo, povestuvinės kelionės... Yra ir daugiau problemų, kurios XXI amžiuje sunkiai sprendžiamos – pavyzdžiui, vyrai negali švęsti kartu su moterimis, švenčiama be alkoholio, negalima fotografuotis ir t.t.
Finale buvo rastas kompromisas – Henna vakaras, kuomet tradiciškai moteris yra išlydima iš savo šeimos į vyro šeimą, tapo pačiomis vestuvėmis, kuriose stipriai apkarpius dalyvių skaičių ir palikus tik artimiausius šeimos narius, dalyvavo apie 150 žmonių.
Buvo daug diskusijų, kaip ir kada reikėtų švęsti, ir net priėmus galutinį sprendimą, keletą kartų buvo pakeistos datos. Dėl spontaniško šventės datos pakeitimo, vienintelis mano draugas, dalyvavęs ir abiejose ankstesnėse mano vestuvėse, į šias atvykti nesuspėjo. Be civilinės metrikacijos skyriaus už poros savaičių, žinoma, irgi nebuvo apsieita.
Žiūrint iš religinio požiūrio taško, mes neturime bendrų sąlyčio taškų, todėl kalbos apie bažnytinius surišimus nėra. Mes gerbiame vienas kito įsitikinimus ir papročius, tačiau į juos nesikišame ir tuo labiau nesistengiame jų pakeisti. Musulmonu netapau. Beje, tai nėra normali praktika – pasitaiko gana dažnai, kad musulmonai vyrai veda kitų tikėjimų moteris, tačiau aš nepažįstu nė vieno vyro, kuris turėtų musulmonę žmoną ir pats nebūtų priėmęs to tikėjimo.
– Ar Nadia po vestuvių pasirinko jūsų pavardę? Kaip jos vardas skamba dabar?
– Dėl tam tikrų biurokratinių niuansų Nadia negali turėti mano pavardės. Aš vis dar Lietuvos pilietis ir mano sutuoktinė galėtų gauti mano pavardę su visomis įmanomomis galunėmis (-ienė, -ė), bet tik ne su -as. Ir šiaip – Nadia Morlencas skambėtų lietuviškai mažų mažiausiai keistai. O Vokietijoje vyro / žmonos pavardės ėmimas nesusijęs su jokiais raidžių pakitimais. Čia – pavardėje besikeičiančios raidės tolygu pačiam pavardės keitimui iš esmės. Tuo aš esu 99% tikras. Galbūt yra būdas, kurio aš nežinau… Jei kas žino, gali man brūkštelti elektroninį laišką. Dar ne per vėlu.
– Kai kurios poros šeimą kuria tuomet, kai jau galvoja ir apie vaikus. Sakykit, ar jūs jau su Nadia pasikalbate apie gausesnę šeimą?
– Jei bandote paklausti, ar santuoka iš reikalo, ne, ne iš reikalo. Šiuo metu tam tikrai neturėtumėm laiko. Būtent laikas ir yra ta prabanga, kurios mes neturime. Mums beveik 40 ir apie šeimos pagausėjimą reikia kalbėti labai atsargiai, nes, iš vienos pusės, atidėliojimas rytojui kiekvieną dieną gali būti jau per vėlu, iš kitos pusės, daryti tai čia ir dabar, esant dabartinėms aplinkybėms, būtų tiek pat pramuštgalviška ir neatsakinga, kaip ir esant 18-os.
– Jūs pats jau turite du vaikus iš ankstesnių santykių. Ar jie gyvena su jumis?
– Abu mano vaikai gyvena su savo mamomis. Nauris gyvena Lietuvoje, Mėta – Vokietijoje.
– Tai kaip, Aurelijau, turbūt atradus savo žmogų Vokietija jau tapo jūsų tikraisiais namais?
– Kalbant apie pilietybę – tai yra įsipareigojimai šaliai ir jos įsipareigojimai žmogui. Dar viena iš mano emigracijos priežasčių buvo mano desperatiškas bandymas paskutiniais mėnesiais Lietuvoje ieškoti pagalbos įvairiose institucijose ir aiškus suvokimas to, kad (bent jau aš tuo metu) esi niekam čia nereikalingas. Bent tuo metu man atrodė, kad šalis, kurioje esu, niekuo neįsipareigoja savo piliečiui. Ima, bet nieko neduoda. O imdama dar ir baudžia, kad per mažai duodi.
Man namai yra ten, kur būstas, artimiausi žmonės ir siekiai. Gimtinė visuomet liks gimtine ir to niekas niekada nepakeis. Reino upė niekada nepakeis Nemuno, o Viduržemio jūra netaps Baltijos. Tačiau šiuo metu yra 2018 metai – tautos, finansai ir galimybės maišosi, o jausmai (deja) nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio nebėra ta jėga, verčianti pasaulį suktis.
Ne vieni namai pakeitė kitus – užsidarius durims atsivėrė vartai. Kalbų mokėjimas, tarptautinė patirtis atveria galimybes, kurių neberiboja sienos. Judėjimo laisvė suteikia šansą save išsireikšti bet kur. Žmogų riboja tik jo fantazija. Tereikia tik dar vienos, nors ir nedidelės priežasties žengti kitam žingsniui.
