„Molekuliniais tyrimais nustatomi tam tikri genų pokyčiai, kurie padeda tiksliau išsiaiškinti diagnozę, prognozuoti ligos eigą ir numatyti gydymo vienais ar kitais vaistais efektyvumą. Tyrimų rezultatai leidžia specifiškai gydyti ligą, parinkti individualizuotą gydymo algoritmą“, – naujų tyrimo metodų pranašumus komentavo VPC gydytojas patologas Valdas Gasilionis.
Ilgus metus buvo įprasta, kad sergant vėžiu taikomas standartinis gydymas: operacija, chemoterapija, vaistai ir pan. Tačiau dviejų vienodai sergančių pacientų ligos eiga neretai iš esmės išsiskirdavo – vienas ligonis po operacijos pasveikdavo ir gyvendavo be jokių simptomų, kito liga sparčiai progresuodavo, nors ir buvo intensyviai gydomas. Kodėl? Čia ir praverčia naviko molekulinė analizė – ji padeda aptikti pakitimus vėžio genuose, kurie ir lemia skirtingą ligos progresavimą, kartu – skirtingą ligos eigą bei gydymą.
Tai ypač svarbu diagnozuojant ir gydant krūties, kraujo, žarnyno vėžį. Pavyzdžiui, žmonėms, sergantiems vėlyvos stadijos storosios žarnos vėžiu, tiriamos K–RAS geno mutacijos. Rezultatai lemia, ar tikslinga naujos kartos „taikinių“ terapija (esant K–RAS geno mutacijoms ypač brangus gydymas nebus efektyvus, tad neturėtų būti skiriamas). Krūties vėžio atveju HER2 onkogeno tyrimai suteikia informacijos apie ligos prognozę bei tai, ar verta gydyti brangiais vaistais, galinčiais sukelti šalutinių reiškinių. Kraujo vėžio atveju molekuliniai tyrimai padeda tiksliau apibūdinti vėžio tipą bei pritaikyti tinkamiausią gydymą.
Molekulinis tyrimas vertingas ir profilaktikai, ypač – gimdos kaklelio vėžio. Moterys labai gerai žino, kiek nerimo po citologinio PAP tepinėlio suteikia gydytojo frazė: „Rasta ląstelių pakitimų.“ Molekulinis tyrimas nustato, kas sukėlė pokyčius – žmogaus papilomos virusas (ŽPV) ar kitos priežastys. Tada sprendžiama, ką daryti toliau: atlikti kitus tyrimus, pradėti gydymą ar nuraminti moterį ir pakviesti ją profilaktiškai pasitikrinti vėliau.
