Lengvai apsipratote, kad esate nebe dviese, o trise?
Indra: Keturiese! Tą supratome pakuodami Kalėdų dovanas. Mūsų kalytė Kuba taip nuliūdo neradusi savo dovanų maišelio, kad ėmė kišti nosį į Dovo. Prisiminėme, jog turime skanumynų ir jai. Naujuosius išvis juokingai sutikome: fejerverkų klaikiai bijantis šuo, prigirdytas raminamųjų ir susuktas į kelis dekučius, drebėjo, o vaikas klykė... Mes su Dovu nežinojome, kur pulti.
Tarp Kubos, kuri namuose atsirado anksčiau nei vaikas, ir Fridos konkurencijos nėra. Štai prieš kelias dienas grįžome iš poliklinikos, o Kubą buvome palikę vieną namuose. Kaip ji mumis džiaugėsi! Visus tris paeiliui apšokinėjo.
O kada suvokėte, kad esate tėvai, kad Frida – jūsų?
Dovas: Aš dar kartais rytą nubudęs pamirštu tai...
Indra: Ryšys su dukryte, suvokimas, kad ji – mano, liko nuo tos akimirkos, kai pamačiau jos akytes.
Dovas: Kai Indra buvo nėštulė, mačiau, kaip auga pilvas, koks jis gražus. O suvokti, kad tapsiu tėčiu, buvo sunku. Bet kai vieną dieną pasirodė tos gražios mėlynos akys... Jau dabar jos žvilgsnis toks mąslus. Nebrendyla kartais prieš Fridą jaučiuosi. Ji taip ironiškai kreivai šypteli... Pamaniau, kad su ja gal laikas protingai šnekėtis, o ne „kukū–lialia–utiutiu“. Bet perskaičiau, kad vaikams to reikia...
Mes – menininkai, be socialinių garantijų, tad esam priversti netinginiauti. Anksčiau daug dirbom, o dabar tam lieka mažai laiko, nes visas jis tenka vaikui.
Indra: Dar iki gimdymo galvojau: kaip reikės tam vaikui, kuris galvos nelaiko, dubcę plauti... Bet štai atėjo sesutė, viską parodė. Aišku, kiekviena liga, alergija – atradimas, išbandymas, bet viskas kasdien aiškiau, turime savą rutiną.
Dovas pirmas pradėjo ją imti ant rankų, viską daryti taip tėviškai, be baimės. Baimės, tiesą sakant, niekad nejutome. Nebent pirmąsyk maudydami, kai susirgo visi patyrę, kurie tik galėjo padėti. Ėmėmės patys. Tada, kaip sakė mano draugė, svarbiausia buvo ją sušlapinti (juokiasi).
Dovas: Naktį prie jos daugiausia keliasi Indra. Ir dieną jai tenka didesnis krūvis. Aš tik iš vakaro ilgiau pabūnu, esu pratęs naktinėti. Be to, iš pradžių niekaip neužmigdavau dėl jos knerkimo.
Indra: Kūdikių toks kvėpavimas – tik gimę jie leidžia garsus lyg gergždžianti sena spintutė. Dovas dėl to neužmigdavo. O aš supratau, jog turiu miegoti visada, kai tik galiu. Atsigulu ir kaip koks elektroninis žaislas „išsijungiu“. Ji pravirksta – taip pat lyg spustelėjus mygtuką keliuosi.
Drauge esate septyneri metai, penkti – susituokę. Frida – išlaukta, planuota?
Indra: Neįmanoma vaikų suplanuoti. Turiu daug pažįstamų, kurie labai jų nori, bet vis nepavyksta turėti. Mudu gana seniai kartu, pasikalbėdavome apie vaiką, tad viską palikome „kaip bus, taip bus“. Ir ji pati nusprendė, kad laikas.
Iš kur dviejų rudakių dukrytės žvilgsnis toks skaidriai mėlynas?
Indra: Gal dar akių spalva pasikeis? Maniškės, pavyzdžiui, rudos tapo tik devynių mėnesių. Kita vertus, Dovo tėčio ir mano mamos akys mėlynos, tad ir Frida gali būti mėlynakė. Iš pradžių nebuvo nei antakių, nei blakstienų – sakė, lygiai tokia pati gimė Nomeda (Dovo mama, Fridos močiutė, dailininkė Nomeda Marčėnaitė – red. past.). Jau galvojom: ir nebebus tų antakių. Bet štai atsiranda...
Buvome girdėję, kad pusę metų vaikas tik valgo ir miega. O, pasirodo, tas taip toli nuo tiesos!
Matau ant manekeno Indros nėrinius, Dovo telefonas taip pat netyli. Kaip spėjate? Juk dukrytė auga tik ant jūsų rankų, be auklių.
Indra: Tų darbų taip norisi, kad siaubas... Buvome girdėję, kad pusę metų vaikas tik valgo ir miega. O, pasirodo, tas taip toli nuo tiesos! Ne tik pampersus reikia pakeisti. Su kūdikiu turi bendrauti. Ir daug bendrauti. Ne kiekviename kambaryje jai patinka – turim pasivaikščioti ir išsirinkti pagal nuotaiką. Pastebėjau, kad ji labiausiai mėgsta spalvingiausią – su virtuve sujungtą svetainę. Gal kad čia įprasčiausia, šilta, garsų daugiausia.
Klientų ateina nuolat. Kai užsiimu su jais, Frida būna su Dovu arba, jei jo nėra, guli sau lovelėje ir, kaip aš sakau, bendrauja su nematomu savo draugu – šypsosi kažkam. Labai stengiamės, kad ji nebūtų rankinukė – jei taip, nebeliks laiko darbams. O jų visada atsiranda.
Dovas: Mes – menininkai, be socialinių garantijų, tad esam priversti netinginiauti. Anksčiau daug dirbom, o dabar tam lieka mažai laiko, nes visas jis tenka vaikui.
Indra: Kada mezgu? Atsikėlęs šeštą ryto gali labai daug nuveikti. Iš pradžių sunkiai sekėsi, nes buvau daug klienčių prisiėmus, darbų prižadėjus. Dabar truputį viską pristabdžiau, nes noriu dar kolekciją padaryti. Tik baisu konkrečiai planuoti, nes būna dienų, kai visai negaliu išsitraukti darbų. Ir išeiti iš namų ilgiau nei trims valandoms negaliu – maitinu Fridą.
Dažnai pervargęs viską matai kitomis akimis. Gal vienas kitą kaip nors nustebinote?
Dovas: Tiek ilgai draugavom, gyvenom... Per ilgai, kad nustebintume. Viskas atsiskleidę seniai.
Indra: Žinoma, ne viską apie kitą žinai, bet bandai nuspėti, pajausti. Visada žinojau, kad Dovas bus labai labai geras tėtis. Taip ir yra. Tiesa, pastebėjau, kad jis tapo kovotojas.
Dovas: Išties anksčiau ir tas, ir kitas atrodydavo nepadoru, nesmagu, negi imsi ir ko nors prašysi? Kad ir dėl artimiausio, nes artimiausius, atrodydavo, gali truputį paskriausti. Viskas pasikeitė. Jau ligoninėje, kai mačiau, kad su Indra ir vaiku elgiamasi ne pagal humaniškus principus, pamiršau visus „mandagu – nemandagu“. Buvo laikas, kai turėjau už jas pakovoti.
Indra: Frida – pasaulio centras. Bet – ne visas pasaulis. Reikia mokėti padalyti save. Juk vienintelis žmogus, kurį pasirenki – tas, kuris šalia. Vaikų ir tėvų nesirenkame. Jie – grandinės, per vieną ateini, kitą paleidi. Negali visko, ką turi savyje, visų jėgų ir pastangų atiduoti tik vienam žmogeliukui. Vaikas turi matyti tam tikrą veiksmą, gyvenimą namuose. Dabar ji štai kalbasi su mano suknelėmis...
