„Elgiausi turbūt kaip dauguma persekiojimą patiriančių žmonių – kentėjau ir iš pradžių į nieką nesikreipiau, – neslepia Inga. – Tik pasikalbėdavome su vyru, draugais, kada tai baigsis. Net iš pradžių juokaudavome, kokį slaptą gerbėją turiu... Ir tas žmogus tai parašydavo, tai dingdavo kuriam laikui. Bet kai pradėjo skambinėti nuolat, ir naktimis, ir ankstyvais rytais dūsauti į telefoną, nesąmones kalbėti, kai žinutės vis bjauresnės ir nešvankesnės pradėjo eiti, pasidarė baisu. Juk nežinai, kas per žmogus, gal jis tave kur nors stebi, gal seka... Eini ir dairaisi, ar kas neužpuls.“
Seksualinio pobūdžio žinutes ėmė keisti dar iškalbingesnės nuotraukos. „Skambindavo ar žinutes rašydavo vis iš skirtingų numerių. Atsiliepi, nes nežinai – gal kas svarbaus, o išgirsti labai nemalonius žodžius. Net supykina. Paskui buvo keliolika žinučių iš to paties numerio. Pamatydavau skaičius ir nebežiūrėdavau, kas atsiųsta. Labiausiai bijodavau, kad jų netyčia neperskaitytų mano vaikai. Nojus kelis kartus paklausė: „Mama, ką slepi?“, nes aš telefono stengdavausi nepalikti be priežiūros, kad vaikai netyčia nepaimtų. Paskui dar pamanys, kad tikrai su kuo nors susirašinėju ar kokį gerbėją turiu. Keistas jausmas: esi auka, o jautiesi nesmagiai, lyg pats ką blogo darytum, – iki šiol nusipurto prisiminusi. – Stengdavausi neskaityti, nežiūrėti. Pamatau pirmą žodį žinutėje ir trinu. Paskui jau pradėjau jas saugoti, nes ėmiau manyti, jog reikėtų kreiptis į policiją. Ir to vyro keliskart gražiuoju prašiau, įspėjau, kad tikrai rašysiu pareiškimą policijai, jeigu man neduos ramiai gyventi.“ Su persekiotoju ir piktuoju, ir gražiuoju bandė kalbėtis ir Ingos vyras Darius. Nepadėjo.
Kai taktika „nereaguoti“ nepasiteisino, verslininkė nusprendė nekentėti. Reikėjo išsiaiškinti, kas ją persekioja, kad ir pati jaustųsi rami, ir šeima, vaikai būtų saugūs.
Tačiau pareiškimą dėl persekiojimo nusprendusiai rašyti verslininkei policininkai iš pradžių daug vilčių nesuteikė: retai pavyksta nustatyti tokius asmenis. Be to, ir aiškaus nusikalstamo pagrindo pradėti tokias bylas ne visada randama. „Ir mano skundas policijai iš pradžių nepasirodė rimtas. Žiūrėjo skeptiškai: „Normalu... ko norite, kai jūsų nuotraukų visur pilna... kokiam nors jaunuoliui esate graži... varto žurnalus, skambinėja ir dejuoja...“ Bet tai – ne argumentas, – įsitikinusi Inga. – Žinučių ir skambučių turinys mane žeidė. Esu subrendusi moteris, turiu vyrą, vaikų, verslą, aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje, esu moterų klubo „Ad astra“ direktorė, Vienos pokylio ambasadorė. Nesu kokia piemenė, kad man būtų linksma ir malonu, jog tokiu būdu dėmesį rodo... Ir dar tokį dėmesį. Be to, aš nieko pati specialiai neprovokavau, nei apsinuoginusi kada fotografavausi, nei kokį pretekstą esu davusi, visur ir visada lankausi tik su vyru.“ Kai verslininkė pateikė visą surinktą medžiagą – įrašytus pokalbius, vaizdo žinutes, policija skubiai ėmėsi tyrimo. „Esu labai dėkinga Kauno policijai, kad taip greitai išaiškino tą vyriškį“, – neslepia Inga.
Paaiškėjo, kad „slaptas gerbėjas“ visai ne toks drąsuolis, kokiu dėjosi. „Matyt, jautėsi nebaudžiamas, įsivaizdavo, kad jo neieškos ar niekada nesuras. Bet kai policininkai pasibeldė į duris, išsigando, atsiprašinėjo... Vyras – ne jaunas, ne nuotykių ieškantis paauglys, yra ar buvo vedęs, turi vaiką. Iš pažiūros lyg ir sveikas, bet, matyt, kažkas galvoje negerai, kad šitaip elgėsi. Tiesą sakant, net nenorėjau gilintis į smulkmenas, aiškintis, kas toks ir kodėl. Ačiū Dievui, vėl galėsiu ramiai gyventi. Nemalonūs skambučiai ir žinutės liovėsi iškart“, – džiaugiasi moteris.
Iš policijos verslininkė sužinojo, kad tas vyras ne vien jai rašinėjo. Ir Londone gyvenanti verslininkė Greta Šapkaitė (29) yra nuo jo nukentėjusi. „Kreipiausi į policiją, bet kai man paaiškino visą tyrimo eigą, kiek reikės važinėti, bendrauti, supratau, kad nenoriu tiek laiko skirti šiam žmogui. Per daug garbės jam bus, – prisimena Greta. – Padariau paprasčiau: nusipirkau gal dvidešimt dolerių kainuojančią telefono įrangą ir užblokavau to persekiotojo skambučius. Tiksliau, penkis ar šešis telefonų, iš kurių jis paprastai skambinėjo ir rašinėjo, numerius. Užblokavau ir ramiai sau gyvenau, net pamiršusi jį buvau, kol neseniai paskambino policija ir pranešė, kad sulaikė vyruką, kuris terorizavo mane ir dar kelias garsias moteris.“
Kad šlovė ir žinomumas turi kainą, yra patyrusi ne viena Lietuvos įžymybė. Tik į policiją dėl persekiojimo kreipiasi ne visos. Ir dažniausiai jau po gana ilgo laiko, kai nebeapsikenčia nuolatinio teroro. Buvusiai „Mango“ narei Rimai Petrauskytei-Malačiševei (31) ramybės ilgai nedavė keisto turinio žinutės, kurių gaudavo net nutrūkus merginų grupės veiklai. „Jeigu turėčiau galimybę, paklausčiau tų žmonių, ką sau mano rašinėdami tokias žinutes. Jeigu save laiko gerbėjais, neturėtų manęs gąsdinti“, – yra sakiusi Rima. Vienas gerbėjas net bandė prisistatyti esąs jos tėvas. Nuo ramybės neduodančių fanų gelbstint teisėsaugai yra bandžiusi gintis ir Niujorke dabar gyvenanti manekenė Giedrė Rusytė (27), ir buvusios grupės „69 danguje“ narė Nijolė Pareigytė (27). Dėl keistos moters, kasdien atsiunčiančios įtūžio kupinus laiškus, pareiškimą policijai yra rašę žurnalistas Saugirdas Vaitulionis (29) ir laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė (29). „Saugirdą ta moteris persekioja jau aštuonerius metus, – pasakoja Skaiva. – Aš esu nuo jos nukentėjusi sąlygiškai nedaug. Tiesiog ta moteris stengdavosi pakenkti visoms, kurios tik spaudoje ar vakarėliuose pasirodydavo su Saugirdu. Pavyzdžiui, vienos mūsų bičiulės telefono numerį įdėjo į pažinčių puslapį su tekstu apie teikiamas seksualines paslaugas.“
Agresyviomis žinutėmis ir grasinimais nusižudyti kažkokia moteris terorizavo dainininką Ruslaną Kirilkiną. O viena įsimylėjusi mergina net žadėjo išardyti dainininko Stanislavo Stavickio-Stano (30) vestuves. „Ačiū Dievui, ta mergina užaugo ir nusiramino, – šypsosi atlikėjas. – Į policiją nesikreipiau. Nors tikrai buvo tokių minčių.“ Dauguma persekiojimą patyrusių Lietuvos pramogų pasaulio įžymybių neskuba kreiptis į policiją – bando palaukti, kol praeis pilnatis ar persekiotojas ras naują susižavėjimo objektą... Dainininkei Irūnai Puzaraitei vedęs keturiasdešimtmetis persekiotojas ne tik skambinėjo, bet ir siuntinėjo gėles, slapta fotografavo gatvėje ir bandė pirštis.
Kad persekiotojo auka tapo tik dėl to, jog yra žinoma visuomenėje, neabejoja ir Inga Budrienė: „Kai esi žinomas, garsus, sėkmingas, gyveni tikrai įdomų ir turiningą gyvenimą. Bet jis gali tapti ir labai nemielas, kai susiduri su pavydu, pagieža, su priekabiavimu ir persekiojimu. Patikėkite, pastaruoju metu man ypač norisi užsidaryti nuo viso pasaulio. Stengiuosi į laidas nevaikščioti, interviu per daug nedalyti ir vakarėlių mažiau lankyti. Kartais tikrai atrodo, kad geriau būti mažiau žinomai ir ramiau gyventi. Juk tokie dalykai kaip persekiojimas paliečia ne vien mane, bet ir visą šeimą, ir verslą. Paliečia ir kenkia.“
Patarlę „Kuo susirgai, tuo ir gydytis reikia“ Inga pritaikė savo situacijoje: nuo viešumo nukentėjęs, kovoti gali tik tą patį viešumą pasitelkęs. Verslininkė į kovą stojo ne tik su persekiotoju, bet ir su keliomis bulvarinėmis laidomis, kurios skleidė melagingą informaciją apie verslą. „Tiesiog su vyru pavargome nuo nuolatinių intrigų kūrimo ir neigiamo įvaizdžio formavimo apie save, nuo neteisingai interpretuotų ar net sukurtų istorijų apie mūsų užeigoje „Briedžių medžioklė“ gaminamus didžkukulius. Su advokate surašėme skundus Žurnalistų etikos komisijai. Ir, žinokite, suveikė. Vienas TV kanalas iškart reagavo, pasiūlė susitaikyti. Vadinasi, esu teisi ir elgiuosi teisingai. Anksčiau skambindavau laidos kūrėjams, aiškindavausi, gražiai bendraudavau, prašydavau nerodyti nesąmonių... Bet jeigu niekas į mandagumą nereaguoja, tegu būna taip!“
