„Kas atsitiko toliau?“ – dar prieš kelis mėnesius pakilusią nuo kompiuterio pasitikdavo vyro klausimas. Toks jo smalsumas – patyrusį televizijos operatorių nelengva nustebinti – lyg balzamas glostė žurnalistei širdį. Vyrui pasirodė įdomi gydytojo Liubomiro Laucevičiaus (1905–1993) gyvenimo istorija. „Impozantiška asmenybė, iki šiol tarp medikų gyva legenda apie jo sugebėjimą diagnozuoti ligą“, – intriguoja autorė, kurios rankose neseniai atsirado knyga „Gydytojas Liubomiras Laucevičius: gyventi, mylėti, būti mylimam“.
Nors ir kokią temą pradėtume, kalba vis pasisuka apie Liubomirą Laucevičių...
Kai rašai knygą, šiek tiek pavirsti tuo žmogumi... Jei herojus turi pasakojimo manierą, taip ir rašau. Kas pažįsta Galiną, sako, kad knygose tarytum ji kalba. Noriu, kad atsiskleistų žmogus, o ne aš. Manęs nereikia. Turiu būti kaip vanduo ir trąšos, kurios padeda suvešėti...
Naujausia mano knyga – lyg nuotykių juosta. Pats herojus Liubomiras Laucevičius net skaudžius įvykius pasakoja tarsi nuotykį. Paskutiniais gydytojo gyvenimo metais – apie 1992–uosius – artimieji nufilmavo jo pasakojimą apie save. Sausį įsirengiau, kaip juokais vadinu, darbo ir poilsio stovyklą Taboje, naujame Egipto kurorte. Penkiolika dienų praleidau su kompiuteriu ir Liubomiro Laucevičiaus įrašu. Kaip visiems sakau, dviese leidome atostogas. Paskui bendravau su artimaisiais ir kolegomis. Nemanau, kad Amerikoje gyvenantiems vaikams iš pirmosios santuokos buvo lengva prisiminti šeimos istoriją. Sūnus iki šiol jaučia nuoskaudą, kad augo be tėčio. Dramatiškas ir antrojo sūnaus, garsaus kardiologo Aleksandro Laucevičiaus, pasakojimas, kad tėtis jo gyvenime atsirado, kai jam jau buvo sukakę septyneri... Nenuslėpė. Man patinka atvirumas.
Tačiau apsinuoginti prieš visus sunku, daug dalykų turėtų likti tarp eilučių...
Kiekvienoje knygoje lieka ir to. Kalbėdamas kartais žmogus nenumina stabdžio ir papasakoja tai, ko paskui nenorėtų apie save skaityti. Bet neturiu tikslo išpešti ir ištraukti dar ko nors iš po lovos. Nors angelų žemėje nėra. Mes visi – tik žmonės.
Su knygų herojais turėtų užsimegzti savotiški ritualai?
Vladas Algirdas Bumelis – biotechnologas ir verslininkas, kuriam sekasi. Rašydami jo sėkmės istorijos knygą „99 %“, susitikdavome rytais prieš darbą porai valandų. Iš pradžių baiminausi: biotechnologijos, vargu bau ką suprasiu, o viskas vyko taip žaismingai ir paprastai. Jis tik patvirtina taisyklę: kuo žmogus daugiau pasiekęs, tuo mažiau užrietęs nosį.
Gal Galinai Dauguvietytei po trijų bendrų knygų net nereikia užduoti klausimo, nes iš anksto bent jau galite numanyti, kur link suks jos mintys?
Galina visada nustebina. Trykšta kaip šaltinis, kurio negalima prognozuoti. Man patinka, kad ji išsaugo kažką savo, ypač šiuo kelnaičių rodymo laikotarpiu. Atvira, bet ne tiek, kad būtų koktu. Paskutinėje knygoje daug kalbėjo apie mirtį, kas, jos manymu, vyksta danguje. Linksma, nors ne vienas prisipažino verkęs. Bet tos ašaros kaip lietutis – nulyja ir vėl šviečia saulė...
Kai rašai knygą, šiek tiek pavirsti tuo žmogumi... Jei herojus turi pasakojimo manierą, taip ir rašau.
Užsiminėte, kad jūsų herojų pasakojimai – lyg filmų scenarijai. Tačiau, net neabejoju, tokios juostos kūrėjai būtų apkaltinti, kad tikrame gyvenime taip nebūna...
Amerikoje gyvenanti Liubomiro Laucevičiaus dukra pasakojo, kad viešėdamas už Atlanto tėvas vienam po kito dviem anūkams diagnozavo... apendicitą. Amerikiečiai medikai patvirtino. Gyvenime būna tokių neįtikėtinų momentų, kurių specialiai neišgalvosi, todėl mano herojų realus gyvenimas kartais daug įdomesnis už romanų veikėjų.
Apie Almą Adamkienę rašėte slapta nuo herojės: prezidentas sumanė žmonai aštuoniasdešimtmečio proga padovanoti knygą apie ją. Staigmena buvo ir tai, kad knyga bus parduodama... Ar nuo tada, kai ponia Alma turėjo susitaikyti su abiem netikėtumais, jums teko pabendrauti ir sužinoti jos reakciją?
Viešai savo nepasitenkinimo nedemonstravo. Per knygos pristatymą tepasakė, kad dar neskaitė... Prezidento žmonos visada lieka savo vyrams už nugaros, šešėlyje. Gal taip jis norėjo atsidėkoti už tylų palaikymą.
Su prezidentu jautėtės lyg sąmokslininkai?
Adamkų namuose ant sienos kabojo knygai reikalingų nuotraukų. Nenukabinsi nė trumpam, nes kaip teks pasiaiškinti? Laukėme, kol ponia Alma išvyko į Ameriką, tada prezidentas nukabino ir trumpam perleido. Kaip ir žmonos papuošalus, kurių nuotraukomis pradedamas kiekvienas skyrius.
Kartą kalbėjomės bibliotekoje, prezidentas garsiai pasakojo, staiga pamatėme tyliai duryse stovinčią jo žmoną. Pamaniau, viskas, nebeišsisuksime... Pavyko ir tąkart. Kiekvieną knygą rašant nereikia tikėtis, kad viskas vyks taip, kaip suplanuota. Kaip ir kelionėje, čia laukia netikėtumų. Visada bus nuotykių.
Ar esate atsisakiusi pasiūlymo?
Buvo. Ne ta asmenybė.
Apie ką norėtumėte parašyti knygą?
Apie bendraamžę šiuolaikinę moterį. Moterį, kuri aktyviai gyvena, bet ir turi šeimą. Kaip išgyvena sukdamasi rate: darbas, vaikai, vyras. Ir būtent apie moterį, nes iš mūsų norima, kad ir siektume karjeros viršūnės, ir vairuotume automobilį, ir žavėtumėmės egzotiškomis virtuvėmis, ir būtume geros žmonos, geros dukros, ir... Esu įsitikinusi, kad į kurią nors pusę svarstyklės vis tiek bus labiau nusvirusios. Kai mano sūnui Adomui buvo treji, mečiau darbą ir pusantrų metų praleidau namuose. Kai dabar žvilgteliu atgal, džiaugiuosi, kad taip padariau. Tai buvo mūsų aukso amžius. Nuvesdavau jį porai valandų į privačią mokyklėlę, paskui eidavome į parką, skaitydavome knygeles, lankydavomės muziejuose...
Dabar sūnui penkiolika. Ar jis perskaitė mamos parašytas knygas?
Sakė, kad kada nors, kai taps suaugęs...
