Nuo vestuvių praėjo geras mėnuo. Iš tiesų jaučiate, kad dabar kas nors kitaip, nei buvo?
Inga: Net paso dar nepasikeičiau – gal nueisiu kitą savaitę... Na, brangusis, ar jauti skirtumą? Rėžk, kam mane vedei.
Aurimas: Skirtumas neišvengiamai yra. Aišku, negaliu sakyti, kad gyvenimas apvirto aukštyn kojomis: kotletai po santuokos tikrai netapo nei skanesni, nei neskanesni. Žmogus greta tas pats, kūnas tas pats. Taip pat šnekamės, miegame, keliamės, einame į darbą... Tačiau dvasinė pozicija tikrai tvirtesnė. Mažiau antraplanių minčių. Kai gyveni susimetęs, vis tiek kažkur šalia kabo kabliukas: maža ką. Kažkur dar tebėra atidarytas stalčius, į kurį įdėtas atsargumo momentas: niekas čia dar negarantuota, visuomet galima atsitraukti...
O dabar jau kažkas uždarė tą stalčių, užstūmė su trenksmu, ir visuomenė judu apavė šeimyninėmis šlepetėmis...
Aurimas: Ir iškart sustiprėjo savisaugos instinktas! Atsitraukimo takelis tebėra, bet jau susiaurėjęs devyniasdešimčia procentų.
Girdėjau, piršlybos buvo labai gražios... Ir labai privačios?
Aurimas: Na, tikrai ne per laikraštį pasipiršau (juokiasi). Pasipiršau, ir tiek...
Mes iš tiesų iki devintos vakaro repetavome Šiauliuose, naktį išvažiavome į Vilnių, o rytą puolėme ruoštis vestuvėms. Jokių užsakytų makiažų, šukuosenų nebuvo: susiruošėme taip, lyg eitume į teatrą.
Spontaniškai ar planuotai?
Aurimas: O ką reiškia „planuotai“? Vis tiek reikėjo nueiti į parduotuvę, nupirkti žiedą, taigi bent porą valandų tą procesą tikrai planavau (šypteli). Spontaniškai pasipiršti, ko gero, neįmanoma.
Kodėl gi – būna, užmauna vyras merginai plastikinį žiedelį ar užvynioja kokį siūlelį...
Inga: Tokios piršlybos buvo, kai pradėjome draugauti. Aurimas nuskynė žiedą iš gėlės vazono, užvyniojo man ant piršto... Tai buvo pati pradžia, kai viskas labai gražu, ir aš pasijutau be galo svarbi. O šįkart viskas vyko jau rimčiau. Jis pasipiršo iškart po Kalėdų: tai buvo vyriškas, gražus apsisprendimas, kurio sulaukiau pirmąkart gyvenime ir į kurį negalvodama atsakiau „taip“.
Ir apsiverkei?
Inga: Tai aišku... Kaip čia ištversi neverkusi (juokiasi). Kiekvienai moteriai malonu, kai vyras ką nors padaro netikėtai. Juk ir su gėlėmis tas pats: joks stebuklas, kai jų įteikia per gimtadienį, bet štai kai netikėtai atneša kurį nors vakarą – labai malonu... Niekada nebambėjau, kad jis nepadarė to ar ano. Tikrai nezyziau: „Vesk mane, kodėl nevedi?..“ Jei bambėsi ir reikalausi, niekada ir nepadarys – geriau laukti, kol pats supras, arba paveikti kitais subtiliais metodais. Jei nori savo žmogui padaryti ką nors malonaus – ir padaryk, o jis savanoriškai kitą dieną padarys. Žygiais, o ne žodžiais mes mylim...
Rodos, tu turi gerokai daugiau išminties už įprastą ką tik ištekėjusią nuotaką?
Inga: Ko gero (juokiasi). Kai Aurimas pasipiršo, nieko nelaukėme – iškart nunešėme prašymus. Tuokėmės po mėnesio.
Aurimas: Aš vilnietis, taigi tuokėmės Vilniuje. Miesto klausimą padėjo išspręsti ir tai, kad čia yra oro uostas. Tos pačios dienos vakarą išskridome į Egiptą.
Inga: Pirmiau atsirado mintis dėl atostogų, o tik paskui – dėl vestuvių. Su tėvais susitarėme, kad tikrosios vestuvės vyks vasarą, o susirašymo pernelyg nesureikšminome. Kadangi Aurimo tėvai arti gyvena, padarė mums siurprizą ir atvažiavo į santuokų rūmus kaip kokia palaikymo grupė, kad ten nestovėtų tik mano kolegos Vytenis Pauliukaitis su Vaiva Budraityte ir ta ceremonija neatrodytų kaip eilinis televizijos šou...
Aurimas: Mes niekam nieko nesakėme. Apie vestuves žinojo tik tėvai, keletas draugų ir teatro vadovybė, tik mūsų prašymu ji kantriai tylėjo. Bet, aišku, kaip vasarą nepabėgsi nuo uodų, taip per vestuves nepabėgsi nuo žurnalistų... Po penkiolikos minučių jau atsirado straipsnis internete. Kai vos susituokę leidomės laiptais, pradėjo skambinti draugai ir pažįstami: „Kas gi čia? Apsiženijot?..“ Kolegos iš teatro labai nustebo: „Chebra, mes gi dar vakar vakare su jumis repetavome, o jūs jau...“ Mes iš tiesų iki devintos vakaro repetavome Šiauliuose, naktį išvažiavome į Vilnių, o rytą puolėme ruoštis vestuvėms. Jokių užsakytų makiažų, šukuosenų nebuvo: susiruošėme taip, lyg eitume į teatrą ar koncertą.
Inga: Svarbiausias rūpestis buvo susikrauti lagaminą kelionei, o vestuvės – lyg ir antrame plane.
Kodėl reikėjo to susirašymo būtent čia ir dabar?
Inga: Paatvirausiu – kai Aurimas pasipiršo, buvo taip smagu, kad aš kaip maža mergaitė su tuo žiedeliu vaikščiojau ir visiems panosėje išdidžiai mojavau (juokiasi). Pasigyriau ir Vaivai, o ji pasisiūlė: „Žvilgtelėsiu į žvaigždes, kada jums tinkama diena.“ Pagal asmeninius horoskopus išvedė, jog mums idealiausia – kovo 9-oji. Ir visai atsitiktinai sutapo, kad tą naktį turėjome išskristi į Egiptą.
Aurimas: Kelionė buvo suplanuota dar prieš keturis mėnesius. Daug dirbome, pavargome, tad vieną dieną ištarėme: „Velniop.“ Visos mūsų vasaros parduotos, reikia nors pavasarį pasiimti nemokamų atostogų ir išlėkti pasideginti. Bet čia priėjo Vaiva ir pareiškė: „Balių kelkite vasarą, kaip ir esate suplanavę. O tuokitės kovo devintą.“ O mes dar net prašymų nenunešę... Nuo prašymų padavimo iki santuokos turi praeiti bent mėnuo, tai vos išsitekome per tą mėnesį.
Kaip jautėtės per pačias vestuves? Turėjo būti labai paprasta – kaip išėjimas į koncertą...
Inga: Kai nuvažiavome, mane apniko priešvestuvinė depresija: ar tikrai?.. Ar rimtai?.. Ne juokas – juk šitiek laiko gyvenau netekėjusi! Aurimas atrodė ramus, bet prieš pat ceremoniją pradėjo jaudintis: „Kas čia man yra?“ Na, ne mediniai juk esame...
Anksčiau pati viską nuspręsdavau, tarsi būčiau viena gyvenusi. O dabar statusas jau kitas: jaučiuosi ponia.
O ištarus „taip“, pasibučiavus ir išėjus pro duris palengvėjo?
Aurimas: Tai, kad pasidavėme spontaniškam žaidimui dėl datos, nereiškia, jog į vestuves žiūrėjome aplaidžiai. Aktas buvo rimtas ir svarbus – natūralu, kad jaudinomės. Bet paskui viskas greitai atslūgo. Nutiko panašiai, kaip einant į egzaminą: pusvalandis prieš tai būna siaubingas, bet ištrauki bilietą, supranti, kad žinai atsakymą, ištari jį, dėstytojas parašo dešimt ir tu džiaugsmingai išeini pro duris. Pasveikinkite mane, aš laimingas – išlaikiau egzaminą!..
Ką nuveikėte po ceremonijos?
Inga: Su draugais važiavome į restoraną, pabuvome Trakuose, pasifotografavome. Ežeras dar buvo užšalęs... O naktį išskridome.
Aurimas: Lagaminai buvo sukrauti gerokai anksčiau: stovėjo kampe ir laukė, tereikėjo į bagažinę įkelti... Kelionė buvo puiki.
Egiptas, sako, dabar pavojingas...
Aurimas: Aha! Kai draugai sužinojo, užsipuolė: „Ką jūs darote, ten karas!..“ Įspūdis buvo toks, tarsi važiuotume į Afganistaną...
Inga: Net ėjome į agentūrą klausti, ar liksime gyvi (juokiasi). Mus patikino, kad Hurgadoje ramu.
Aurimas: Ai, pagalvojome, jeigu lemta – tai ir namie plyta ant galvos užkris. Didžiausiai mūsų nuostabai, ten jautėmės triskart saugiau nei Palangoje: nematėme nė vieno ginkluoto žmogaus, jokių riaušių, jokių karinių mašinų... Oras pasitaikė labai geras – iki mums atvykstant buvo vėjuota ir šalta, paskui – aksominė ramybė, o kai išskridome, vėl prasidėjo uraganai. Kaip pagal užsakymą...
Valgėme, gulėjome, keliavome, važinėjome keturračiais po dykumą, aš nardžiau, Inga deginosi jachtoje... Bimbinėjome, voliojomės, darėme, ką norėjome.
Niekam nesigyrėte, kad esate jaunavedžiai?
Aurimas: Nesigyrėme. Ten niekas mūsų nepažįsta, ačiū Dievui (šypteli). Tik mano gimtadienį pastebėjo – viešbučio administracija atsiuntė didžiausią tortą ir sveikinimo raštą. Tortas buvo nuostabus. Apskritai maisto kokybė kuo puikiausia: gal kiti turistai labai išrankūs?..
Inga: Gal pas mus dar likę sovietinių reliktų: jei jau „viskas įskaičiuota“, krauniesi į lėkštę viską nuo krašto, prisivalgai ir paskui skrandis neišlaiko... Ir tada vanoji Egiptą. Bet jei elgiesi civilizuotai – viskas tvarkoj.
Aurimas: Iš mūsų rytinių kaimynų egiptiečiai atvirai tyčiojosi. Laive paklausė, iš kur mes: „Ak, lietuviai, liabas liabas...“ Vokiečiams, anglams – besąlygiška pagarba. O išgirdę rusiškai iškart pradėjo mėgdžioti: „Neponimaju po anglijski...“ Tokie arabų kultūros subtilumai. Jie draugiški pinigams ir arbatpinigiams: jei bendrauji angliškai, palieki arbatpinigių – tikrai gali pasijusti karaliumi.
O jautėte, kad ši kelionė jums šiek tiek romantiškesnė už kitas?
Aurimas: Be abejo... Visą laiką gyvenome vestuvių nuotaika. Ta kelionė visai neplanuotai aplipo medumi, bet nuo to tapo tik saldesnė.
Inga: Su išdidžia šypsenėle vadinome vienas kitą vyru ir žmona...
Aurimas: Pagavau save, kad mėgaujuosi nedideliu puikybės jausmu. Pamenu, kai baigęs mokyklą įstojau į akademiją, visiems išdidžiai sakiau: „Einu į paskaitas.“ Suprask, nebe į pamokas, o į paskaitas, kaip suaugęs žmogus! O dabar su pasididžiavimu sakau: „Čia mano žmona.“ Ne draugė, ne sugyventinė, o žmona. Gražu...
Grįžę Lietuvon įpuolėte į šaltį, sniegą ir darbus?
Aurimas: Būtent – tiesiai iš lėktuvo bėgau kažko įgarsinti, Inga iškart puolė filmuotis. Visi išsižioję laukė: „Kur jūs bastotės, terminai spaudžia, kokie jums dar egiptai?..“ Nei čia girtis, nei maivytis, bet darbo yra žiauriai daug. Teatre laukė premjera, dar namie pradėjome remontą... Normalūs žmonės turi dvi laisvas dienas per savaitę, o mes, jei turime bent porą laisvų dienų per mėnesį, tai jau daug.
Inga: Vasarą vėl prasidės serialo „Moterys meluoja geriau“ filmavimai. Bus vestuvės, jaudulys – turbūt dar didesnis nei pirmąkart. Jau galvoju apie šviesią suknelę – Aurimui ji bus staigmena. Ir jaunavedžių kursus dar teks lankyti... Ir vaikai visada laukiami... Smagus dalykas ta santuoka. Iki šiol buvome tiesiog sugulovai: čia mano lėkštė, o čia – tavo. Susipyksti, numoji ranka: jei nepatinka, eik lauk, kas tu toks, kad man aiškintum... Vadini vienas kitą partneriais... Kas to nepajutęs – nesupras, o pajutęs man pritars: susituokusi pasijunti žmona, ir tavo pareigos tampa visai kitokios. Šitiek metų gyvenau viena, ir staiga tarsi kas būtų perjungęs mygtuką: atsirado ne „aš“, o „mes“. Kai man kas nors paskambina ko nors pasiūlyti, sakau: „Man reikia pasitarti su vyru.“ Anksčiau pati viską nuspręsdavau, tarsi būčiau viena gyvenusi. O dabar statusas jau kitas: jaučiuosi ponia. Ir pagarba vienas kitam didesnė. Aš ir iki tol Aurimą mylėjau, gerbiau, bet dabar toji pagarba – visai kitokia.
Aurimai, ginčytumeisi?
Aurimas: O ne, sutinku su kiekvienu Ingos ištartu žodžiu. Viskas, ką sako mano žmona, yra tiesa.
