Šiuo metu Justė užsiėmusi ne mažiau už mamą – vos ne kasdien po pamokų dainavimo repeticijos, mokykloje statomas miuziklas. Tarp jų ji prisėda prie mūsų išgerti arbatos, visa nuščiuvusi, susikaupusi, per valandą tepasako kelis žodžius ir nebeatpažįstu tos ugnikalnio energija trykštančios merginos, laidoje „Dvi minutės šlovės“ plėšusios roką ir nustebinusios griežtą komisiją. Rytoj – kiek kitoks jos pasirodymas Vilniaus mokytojų namų salėje, kur vakare, skirtame Sauliui Mykolaičiui atminti, Justė dainuos kelias savo tėčio dainas. Scenos baimė jos nebekausto: daugybė koncertų, konkursų, pasirodymai JAV – mergina dainuoja nuo penkerių, nes pati to norėjo.
„Manęs visi klausia to paties kvailo klausimo: ar aš Justę į sceną stumiu? Esą gal savo svajones bandau per dukrą realizuoti? Ir gal esu tokia pat beprotė, kaip ir tos mamos, nuo kelerių metukų grūdančios savo dukras į visokius mažųjų mis konkursus ir televizijos šou... Ir gal iš tų, kurios norėtų, kad dukros būtų operos dainininkės arba bent jau daktarės... Niekada, niekada Justės neskatinau būtinai kažką veikti.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
