Kai po ilgo ir draugiško mudviejų pokalbio jau stojausi atsisveikinti, Akvilė ištarė:
„O juk „Laima“, kai buvau paauglė, uždegė norą tapti interjero dizainere – žurnale perskaičiau apie interjero dizainerę, kurios vardas taip pat buvo Akvilė, atsimenu net jos nuotrauką! Pamaniau: štai, ko aš tikrai norėčiau! Pati įgyvendinti savo svajonę ir siekti karjeros, o ne tik laimingai ištekėti už kokio nors princo užsieniečio – apie tai tuometinėje spaudoje irgi buvo nemažai rašoma. Bet tą norą kuriam laikui paslėpiau: gyvenau Telšiuose, būtų buvę sudėtinga dvejus metus važinėti į Vilnių rengtis stojamiesiems.“
Tad ji pasirinko daug kitokių specialybių, tik į jas neįstojo. Liko viena galimybė – bibliotekininkystė, kurią buvo įrašiusi beveik juokais. Kai sužinojo, kad gali ją studijuoti, paskambino mamai iš Anglijos ir pasakė: „Ne, tai ne man!“
Kaip manote, kas jums atvėrė daugybę kitiems uždarytų durų: neeiliniai gabumai, mokėjimas bendrauti, ryšiai, sunkus darbas?
Pirmiausia – sunkus darbas. Tiek mokydamasi, tiek dirbdama siekdavau viską padaryti ne šimtu, o šimtu penkiasdešimt procentų. Be to, stengiausi niekada nepasiduoti. Pamenu, prieš penkerius metus, kai ėmiau ieškoti darbo pagal specialybę, Anglijoje kaip tik prasidėjo ekonominė krizė.
Skambinau į šimtus kompanijų, išsiunčiau šūsnis CV, vienur sulaukdavau mandagaus „ne“, kitur tik nusijuokdavo: „Panele, koks darbas? Mes šį mėnesį atleidome tris darbuotojus.“ Bet ieškoti nesilioviau.
Skambinau į šimtus kompanijų, išsiunčiau šūsnis CV, vienur sulaukdavau mandagaus „ne“, kitur tik nusijuokdavo: „Panele, koks darbas? Mes šį mėnesį atleidome tris darbuotojus.“ Bet ieškoti nesilioviau. Dabar dirbu prabangiame Mančesterio rajone įsikūrusioje kompanijoje. Mano klientai – aktoriai, futbolininkai, kurie yra gerai žinomi ir turtingi, taip pat pasiturintys verslininkai. Teko susipažinti su žmonėmis, kurie skraido nuosavais lėktuvais, perka pilis, statosi namus, turi neįsivaizduojamai daug galimybių.
Kuo jus supančių žmonių mentalitetas skiriasi nuo lietuvių?
Esminis skirtumas – ne perkamoji galia ir finansinės galimybės. Manau, kad pagrindinis dalykas – gyvenimo džiaugsmo pajautimas. Anglai gyvena... maksimaliau nei lietuviai. Mes esame kuklesni. Nors man gana sunku lyginti: niekada nesimokiau ir nedirbau Lietuvoje, čia grįžtu ne taip dažnai, kaip norėčiau.
Dažniausiai išvykę studijuoti svetur studentai planuoja grįžti į Lietuvą. Nebuvo tokių minčių?
Pradžioje tik apie tai ir galvojau. Maniau, kad grįšiu jau po pirmos vasaros, bet viena bendradarbė, kurią atsiminsiu visą gyvenimą, kartą pasiūlė: „Žinai, važiuoju pasidairyti į meno koledžus, gal nori kartu?“ Buvau pratusi prie Lietuvos tradicijų ir taisyklių, todėl išsigandau, kad neturiu jokių savo darbų, net atestato, bet viename meno ir dizaino koledže užsikabinau: mama skubiai atsiuntė dokumentus.
Baigusi koledžą, su jo rekomendacija įstojau į Salfordo universitetą, taigi vėl be didelio vargo ar bendrojo konkurso. Tačiau kai baigusi mokslus svarsčiau, ką daryti su savo gyvenimu, supratau, kad laikas grįžti į Lietuvą per krizę – nekoks. Pasilikti irgi nebuvo paprasta: tuomet interjero dizainui imta taupyti, sumažėjo užsakymų, buvo uždaromos kompanijos. Samdyti specialistą interjerui sukurti daugeliui tapo prabanga. Buvo sunku.
Kaip sakiau, visą vasarą ieškodama darbo sulaukdavau tik neigiamo atsakymo. Tiesa, tada jau turėjau vieną pasiūlymą. Salfordo universiteto interjero dizaino specialybę baigiau kaip viena geriausių studenčių, buvo surengta kelių tokių absolventų darbų paroda darbuotojų ieškantiems įmonių vadovams, mano projektas sudomino vieno meno koledžo direktorių, ir šis iškart pakvietė dėstyti studentams.
Taip iškart ir gavote šansą? Be ilgų pokalbių, trijų turų konkursų?
Jau ne kartą įsitikinau, kad dėl patikusio darbuotojo Anglijoje apsisprendžiama labai greitai. Ir dažnai neatbaido tai, kad jaunas specialistas neturi patirties. Kaip tikra lietuvė, universiteto baigiamajam darbui pasinaudojau Trakų pilimi – parengiau utopinį jos perdarymo į boutique stiliaus mini viešbutį su vandens parku planą. Ta idėja ir jos pristatymas turbūt ir sužavėjo koledžo direktorių: jis jau kitą dieną parašė elektroninį laišką, kviesdamas dirbti be jokių pokalbių ir tikrinimų. Sutikau, bet man buvo iš tikrųjų baisu! O dar baisiau buvo pirmą dieną atsistoti prieš auditoriją. Mokyti už save vyresnius (kai kurie buvo arti keturiasdešimties ir vyresni...) studentus turėjau naudodamasi kompiuterių programomis, kuriomis ir pati ką tik buvau išmokusi dirbti.
Tai buvo pilni įtampos metai: naktimis nemiegodavau, rengdavausi paskaitoms, nuolat nerimaudavau. Visko buvo – esu ir mamai verkusi telefonu. Tokie momentai neišvengiami visiems išvažiavusiems: iš pradžių verki ir klausi, gal geriau grįžti, paskui pasineri į veiklą, įgauni pasitikėjimo savimi ir galiausiai viskas susitvarko.
Koledže įsidarbinau puse etato, ir kadangi darbo pagal specialybę vis nesisekė rasti, dar pradėjau dirbti parduotuvėje „Zara“ vitrinų ir interjero apipavidalintoja: turėjau ieškoti kūrybiškų sprendimų, kaip sudėlioti ir paruošti drabužius, batus ir aksesuarus, kad kolekcijos atrodytų estetiškai. Man tai buvo visai prie širdies, bet po metų susikaupiau dar kartą – supratau, kad turiu vėl mėginti ieškoti darbo pagal specialybę, nors ir kaip būtų sunku šimtąjį kartą skambinti ar rašyti ir siūlyti savo paslaugas. Tąkart pasisekė...
Visą interviu skaitykite vasario mėnesio žurnale „Laima“.
