Vaikystėje prasidėjęs muzikos pasaulis
Muzika tėčio dėka Marijos gyvenime skamba nuo mažumės, o namuose nuolat girdimą džiazą dažnai pagyvindavo ir mažos mergaitės žaidimų skambesiai. Pasirodo, dalį vaikystės ji leido viena – kadangi brolis Dominykas net 11 metų vyresnis, Marija susikūrė savo žaidimų pasaulį.
„Nelaikau savęs vienišu vaiku, bet vasaromis žaisdavau viena. Taip pradėjau įsivaizduoti įvairius pasaulius, juos apdainuodavau, girdėjau muziką. Net iki šios dienos išlikusios kelios melodijos. Bet man atrodo, kad tai būtų galima pavadinti Vyšniauskų šeimos liga – galvoje visada burzgia muzika ir ji niekada neišsijungia“, – juokiasi Marija.
Dukters talentą pamatę tėvai ją nuvedė pas garsią lietuvių liaudies folkloro dainininkę Veroniką Povilionienę. Įrašius pirmą lopšinę ir išgirdus itin švariai skambantį balsą, buvo nuspręsta penkerių metų mergaitę išleisti į muzikos mokyklą.
„Niekas manęs tikrai nevertė. Na, gal kai kuriais atvejais mama buvo švelniai griežta – versdavo groti Bacho kūrinius (juokiasi). Bet ji fortepijono mokytoja, tai nenuostabu, kodėl buvo griežtesnė su muzikos darbais. Visada norėjo, kad viskas būtų atlikta kaip reikia. Tėčio, kaip džiazo muzikanto, specialybė yra laisva, tai viskas, ką jis yra pasakęs: „Jėga, varyk“, – šypsosi moteris.
Ir nors didžiąją dalį vaikystės Marija praleido viena, niekada nesijautė vieniša. Tik vėliau, kaip dabar juokdamasi pasakoja, suprato, kad užsidarius savame pasaulyje negali pamatyti, kokia realybė supa kitus.
„Mano bendraamžiai nebūtinai būdavo apsupti muzikos, jų gyvenimo rutinoje nebuvo koncertų. Aišku, kai kalba pasisukdavo apie žaidimus, manęs irgi nesuprasdavo, nes jie buvo visiškai kitokie (juokiasi).
Tačiau nesakau, kad ką nors keisčiau. Ta spalvinga vaikystė užaugino mane. Smagu apie ją kalbėti su kitais ir matyti kontrastus. Pavyzdžiui, mano vyro šeimoje yra 7 vaikai. Jis pasakoja apie savo vaikystę, žaidimus, o aš lyg ir žinau juos, bet taisyklių ne, nes žaisdavau viena. Aišku, skamba liūdnai, bet buvau pripratus“, – sako ji.
Daugiau akimirkų iš Marijos Claros gyvenimo – galerijoje:
Medicina, savanorystė ar muzika?
Mokykloje, kaip sako Marija, ji buvusi tikra moksliukė. Veržli, stropi mergina stengėsi būti geriausia klasėje, viską tobulai mokėti, tad vienu metu net buvo pasiryžusi studijuoti medicinos mokslus, nes to norėjo visos draugės.
Dėl tokio netikėto sprendimo Marija tarėsi su tėvais – juk apie mediciną anksčiau nebuvo jokios kalbos, tad ši žinia buvo kaip lietus iš giedro dangaus. Brolis dar būdamas 16-os mokėsi Klaipėdos konservatorijoje, o ji netikėtai nusprendė išbandyti kitą sritį.
„Tėvai manyje matė ugnį žinioms. Ir lygiai taip pat matė, kad noriu išvažiuoti, pažinti pasaulį. Skatino mokytis, o tai yra išties didelis pliusas, nes visada verta išbandyti ką nors naujo. Labai esu jiems dėkinga, kad padėjo su sprendimais“, – prisimena Marija, kuri netrukus pakėlė sparnus į užsienį ieškoti savo svajonių profesijos. Tad panašu, kad kuriam laikui muziką nustūmė į šalį.
Bet pauzę teko padaryti ir su studijomis. Muzikinis teatras merginai nepatiko, todėl ji nusprendė pradėti savanorystę katalikų bažnyčios jaunimo padalinyje. Ir viskas taip užsitęsė, kad nepastebėjus pro akis prabėgo dveji metai.
„Viduje šiek tiek burzgė nerimas, nes visi draugai jau lankė universiteto pirmą kursą. Atėjus antriems metams nusprendžiau nestoti ir tuos metus praleidau savanoriaudama Anglijoje. Praleidus kažkiek laiko su vaikais, po 7 mėnesių savanorystės mane išrinko vesti rekolekcijas, konferencijas ir t.t.
Tai tikrai buvo nuostabūs parengiamieji metai prieš universitetą. Ir tuomet pradėjau mokytis anglų literatūros Škotijoje esančiame St. Andrews universitete. Dingo baimės. Tačiau vienam balsui nutilus, atsirado kitas – kodėl rašau apie Shakespeare'ą, kai turėčiau užsiimti muzika?“ – studijų metais savęs klausė M.Clara.
Neilgai trukus ji įstojo į Lidso konservatoriją. Apie šį sprendimą mergina šeimai nepasakojo – norėjo viską daryti savarankiškai. Ir nors į savo su muzikiniu pasauliu susijusius sprendimus stengiasi jų neįtraukti, iš jų visada sulaukia tik palaikymo.
„Žinoma, muzikantai vieni kitus palaiko subtiliai ir atsargiai, nes tai sunki karjera. Kelias nėra lengvas, nes tai – ne pastovus darbas biure, o tas nepastovumas, būna, ir baugina. Mano tėvai tai perėję, todėl tėviškai bando apsaugoti nuo nenuspėjamumo. Taip, jie tikrai niekada manęs priverstinai nestūmė į muziką, nors kartojo, kad muzika manyje gyvena šimtu procentu“, – apie šeimos palaikymą kalba Marija.
Argentinoje atrado europietišką artumą
Baigus studijas Anglijoje Marijos gyvenimas ir vėl pasisuko netikėta linkme – ji persikraustė gyventi į Argentiną. Anksčiau Vokietijoje ir Škotijoje gyvenusi Marija nė nebūtų įtarusi, kad jai teks kraustytis į Pietų Ameriką. Tačiau vyro Ignacio darbo planai sakė ką kita.
„Maniau, baigsiu mokslus ir važiuosiu gyventi į Londoną britiško gyvenimo. Tačiau taip tikrai nebuvo (juokiasi). Į Argentiną išvažiavau dėl Ignacio, kuris Buenos Airėse gavo darbo pasiūlymą. Į Pietų Ameriką išvažiavome staiga, susiruošėme vos per mėnesį. Bet kadangi šioje šalyje jau lankiausi kartą, egzotikos šoko nebuvo“, – prisimena ji.
Tikra europiete save vadinanti Marija Europos gabalėlį rado ir Lotynų krašte. Dėl architektūros Buenos Airės vadinamos Paryžiumi po palmėmis: „Atvykęs čia randi pietietišką Paryžiaus, Niujorko miksą su labai karšta saule ir labai gyvais europiečiais. Prie bendros atmosferos prisideda ir žmonių nesuvokiamai šiltas bendravimas. Dėl to tikrai čia labai lengva gyventi. Taip ir nepastebėjau, kaip praėjo pirmos dvi savaitės, mėnuo. Tiesiog pradėjau natūraliai gyventi.“
Prieš atvykstant gyventi į naują šalį Mariją pasiekė ir netikėta žinia. Pasirodo, kad būtent čia gimė jos prosenelis.
„Ši istorija mūsų šeimoje jau tapusi legenda, nes visi žinojome, kad jis gimęs kažkur Amerikoje. Aš net nuo mažens buvau įsitikinusi, kad esu kažkokia Pocahonta (juokiasi). O tada mama, po įvykusio didelio giminės susitikimo, kurie rengiami tikrai retai, išsiaiškino, kad prosenelis gimęs kaip tik Argentinos Buenos Airėse“, – nuostabos neslėpė M.Clara.
Ši žinia jai leido jaustis Buenos Airėse sava. Jau dvejus metus kitoje šalyje gyvenanti Marija gailisi tik vieno – dėl pandemijos negalėjo gerai pažinti Argentinos. Išmokusi ispanų kalbą priprato tik prie pagrindinės vietos tradicijos – po darbo savaitės savaitgaliais susitikti draugų viloje. Pasirodo, ši pramoga mėgstama beveik visų vietinių, o to įkvėpta ji su vyru nusipirko mažą griliuką.
„Argentinoje visi sekmadieniais susirenka su visa šeima, kepa mėsą, barbekiu. Todėl ir pas mus atsirado toks natūralus poreikis susitikti su draugais, vyno atsigerti, pavalgyti ir tiesiog pasidžiaugti gyvenimu kartu. Išvykusi aš to labai pasiilgsiu, nes Berlyne apie tai jau galime pamiršti, šalta. O čia turim net specialiai tam pritaikytą architektūrą. Mūsų terasa labai didelė, ir joje dar turime griliuką. O Berlyne su draugais nebent kebabų susitiktume“, – juokiasi ji.
Pavergė argentiniečių širdis, bet ilgesys Lietuvai liko
Kultūrinio šoko Marija nepatyrė, tačiau sulaukė to, apie ką net nebūtų pagalvojusi – vos per vieną dieną išpopuliarėjo visoje Argentinoje. Iš pradžių apie jos muziką žinojo vos keli argentiniečiai, bet netrukus jos talentas buvo aprašytas ir vietinėje spaudoje.
„Suprantama, kad esminis kabliukas buvo tai, kad esu užsienietė, ir taip tapau kelių dienų sensacija Argentinoje. Bet šis nutikimas tikrai buvo didžiausias atsitiktinumas, Dievo dovana. Netrukus sulaukiau ir daugiau pasiūlymų duoti interviu, taip susipažinau ir su savo dabartiniais vadybininkais. Atrodė, kad argentiniečiai mane myli, jiems patiko mano muzika“, – šypteli Marija.
Argentina išties pakerėjo savo unikalumu, tačiau žmonių nepasitenkinimas valdžia šioje šalyje vis auga, dėl ekonominės krizės argentiniečiai emigruoja, tą padarė ir keli artimi Marijos draugai.
„Žinoma, aš čia daug išmokau apie gyvenimą. Tačiau praėjus dvejiems metams aš pradedu jausti, kad visgi noriu grįžti į Vokietiją ar į Lietuvą. Europoje gali jausti stabilumą. Žinai, kad jei užstrigsi viduryje Berlyno, už kokių 5 kilometrų vis tiek kas nors veiks ir bus parašyta, kad dirba nuo aštuonių iki penkių“, – juokiasi moteris.
Neseniai Marija su Ignacio aptarė ir realias galimybes grįžti. Abu svarsto, jei ne Berlynas, tai norėtų gyventi Lietuvoje. Moteris mano, kad tokiu būdu galėtų skirti daugiau laiko muzikai.
„Jei galėčiau grįžti savaitgaliais, tai rengčiau koncertus, susipažinčiau su Lietuvos publika. O Ignacio norėtų išmokti lietuvių kalbą. Aš išmokau ir vokiečių, ir ispanų, o jis ne. Jis negyveno Lietuvoje ir nekalba lietuviškai, tai realiai pusiau iš pagarbos ir smalsumo išmoktų“, – juokiasi Marija.
Stiprus vyro palaikymas ir meilė šeimai
Iškilus kokioms nors negandoms pirmasis į pagalbą puola Marijos vyras – būtent juo ji visapusiškai pasitiki. Moteris suprato, kad be jo jai paprasčiausiai būtų sunku, nes, kaip pati sako, ji yra nepasitikėjimo savimi čempionė.
„Jis mano gyvenime atsirado kaip labai stiprus žmogus. Neįsivaizduoju, kaip aš be jo gyvenau prieš tai. Jis mano gyvenime atlieka labai didelį vaidmenį, moka grąžinti į normalias vėžes. Taip, yra draugų, kurie gali paguosti. Tėvų, kurie pasakys, kad viską tu gali, bet jie taip sako, nes esi jų vaikas, jie su tavimi būna šališki.
O su vyru visiškai kitaip, nes jis mato mane visai kitokią ir pažįsta mane irgi kitaip negu tėvai. Atrodo, kad jis mano akmuo ir dabar manęs niekas nenuvers“, – gražiais žodžiais apie vyrą atsiliepia muzikantė.
Vis tik pati priimdama sprendimus elgiasi dvejopai – racionaliai arba pozityviai. Ji mano, kad nuo problemų nereikia bėgti, bet taip pat ir nereikia įsivaizduoti, jog viskas įvyks taip, kaip norime.
„Racionalus būna pabėgimas nuo problemos, kurią turėčiau natūraliai išgyventi, išjausti, leisti sau jausti sunkumą. Jei tikrai yra kas nors sunkaus, aš leidžiu sau išsiverkti, pajusti skausmą, žinodama, kad viskas bus gerai. Aš esu tikinti ir žinau, kad viskas yra suplanuota ir viskas yra tik mūsų gėriui. Manau, kad kiekvienas žmogus gyvenime patiria vienokių ar kitokių sunkumų, bet aš už tai, kad viskas atsitinka ne veltui“, – mano ji.
Prie sprendimų priėmimo prisideda ir Marijos artimieji iš Lietuvos. Su šeima ryšys niekada nenutrūksta, moteris telefonu gali kalbėtis valandų valandas. Tačiau šiuo metu labiau norisi realaus bendravimo, tad ji viliasi, kad pasibaigus pandemijai pagaliau galės su jais pasimatyti.
„Ypač pandemijos metu labai jų pasiilgau. Paskutinį kartą juos mačiau prieš dvejus metus per Kalėdas, kai dar gyvenau Europoje. Tada tikrai dažnai grįždavau. O dabar mano brolio vaikai auga kaip ant mielių, labai norėčiau juos pamatyti gyvai.
Pasiilgau ir koncertų su tėčiu, broliu, nes tas bendrumas, kuris mus sujungia ant scenos, yra visiškai kitoks – tai lyg kalbėjimasis su jais per muziką. Aš to labai pasiilgau, to keisto ir neapsakomo bendrumo“, – su ilgesiu kalba Marija.
Tačiau net gyvendama kitame žemyne moteris neleidžia sau liūdėti – prisimena tik šilčiausius šeimos prisiminimus. Ir jau dabar tikisi, kad susitikę kartu gamins mėgstamą rakletą. Juk tai tapo net šeimos tradicija.
„Mes esame šeima, kuri labai mėgsta kartu gaminti. Mama gamina nuostabiai, o ir aš, jei nebūčiau muzikantė, tai eičiau į kulinarijos mokyklą. Tapčiau virtuvės šefe. Mano paskutinis prisiminimas, kai per Kalėdas valgėme Italijos kalnų maistą rakletą. Šį prisiminimą laikau jaukiu, nes prie gaminimo po truputį prisideda visa šeima. Jie man dar siuntė praeitų metų Kalėdų nuotraukas, tai labai liūdėjau, nes ir aš ten norėjau būti“, – prisimena Marija ir viliasi, kad greitu metu galės susitikti su visa šeima.