Nuo tada, kai įkūrėte savo pirmąją įmonę „Vičiūnai“, pono Visvaldo gyvenimo tempas nė kiek nesulėtėjo. Tačiau ponia Irena neseniai pasitraukė iš verslo. Kas atsitiko?
Irena: Turiu daug problemų dėl sveikatos. Gimiau trumparegė, vaikystę atsimenu lyg migloje, nuo pirmos klasės nešiojau akinius, vėliau juos pakeitė kontaktiniai lęšiai. Regis, kokios tik įmanomos akių bėdos, visas patyriau: buvo glaukoma, katarakta, atšokusi tinklainė, ragenos opa... Man nerekomenduojama naudotis kompiuteriu, net laikraščius skaityti galiu tik radusi tinkamą apšvietimą. Anksčiau abu buvome labai aktyvūs, lekiantys, bet gyvenimas bac ir numetė mane ant grindų. Kurį laiką išgyvenau depresiją, negalėjau išsiversti be vaistų. Save įveikti sudėtingiausia, kitą pamokyti daug lengviau.
Depresija – trečia pagal populiarumą po širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio. Daugybė žmonių ja serga, žudosi netgi šešiolikmečiai, nes artimieji dažnai nepastebi, kad su jais kažkas negero vyksta. Vien dėl to reikia apie tai kalbėti. Kiti stebisi: kokia depresija – pavaikščiok po mišką ir praeis. Nereikia blogos nuotaikos painioti su liga. Ja sergant smegenyse nutrūksta tam tikros cheminės reakcijos, žmogus be vaistų negali savęs valdyti: jam nieko absoliučiai nesinori, viskas pasidaro nebeįdomu. Ir aš perėjau stadiją, kai gulėdavau kelias valandas ant lovos ir tik žiūrėdavau į vieną tašką. Vėliau supratau, kad nieko nebus: reikia gyventi toliau, tvarkytis, prisitaikyti. Tik tas laikotarpis pasirodė gana ilgas.
Plačiau žurnale „Laima“
