Spėju, kad dabar, kai tapote Kauno miesto tarybos nariais ir ponas Visvaldas vos per plauką nebuvo paskelbtas Kauno meru, jūsų gyvenime dominuoja tik politika.
Irena: Ne, mes apskritai su vyru ėjome nusiteikę taip, kad miesto savivaldybė – ne politika, o ūkis, kurį reikia tvarkyti turint gerus vadybos įgūdžius. Realybėje pamatėme, kad gerokai klydome. Net neįsivaizdavome, kad gali vykti tokio lygio kovos dėl postų.
Aš apskritai galvojau moteriškai: man būtų geriau, jeigu vyras netaptų meru. Sėdėtų darbe nuo ryto iki vakaro, po darbo – dar renginiai... Pomėgius, tarp jų – medžioklę, turėtų visai pamiršti... O dabar jis – vėl savo laiko valdovas.
O ko jums apskritai toje politikoje reikėjo?
Irena: Čia ir problema, kad nieko nereikėjo. Norėjosi tik naujų iššūkių.
Visvaldas: Kuo sunkiau, tuo įdomiau. Irena stebisi, kaip man dar nervai laiko...
Irena: Bijojau, kad jis pratrūks. Per pirmą posėdį pati valdžiausi ir vyrą vis tramdžiau, kumščiavau: nešokinėti, nepulti ginčytis... Gerai, kad jis nuo manęs per vieną žmogų sėdėjo, kitaip alkūne užbaksnojusi būčiau... Bet ir pačiai kraujas virė: vieni kitiems priekaištauja ir visi daro tą patį, kalba ne iš esmės, o tik tam, kad pasidemonstruotų... Išmetus tuščias kalbas, posėdžiai sutrumpėtų dviem trečdaliais. Mes pripratę tuščiai laiko nelaidyti.
Visvaldas: Versle – daug paprasčiau. Privačiose kompanijose žmonės uždarbį gauna už tai, ką sugeba ir ką dirba. O ne už tai, kad kokiu nors būdu gavo tokį etatą...
Vakarais susėdę prie stalo tik įspūdžiais apie politiką ir dalijatės?
Irena: Oi, ne! Per dieną taip išsikrauname, kad įsijungi teliką...
Visvaldas: ...ir užsnaudi iš nuovargio...
Irena: Pradžioje, kai abu buvome versle, buvo tikrai blogai, nes iki baisiausių ginčų prieidavome. Vaikai net ramindavo: „Nustokite! Darbe ginčykitės!“ O darbe neišeidavo, nes įžengdavai į Valdo kabinetą ir girdėdavai: „Namuose pakalbėsime. Dabar svarbesnių reikalų turiu.“ Pamažu išmokome namuose atsijungti nuo darbų. Nebent trumpai informacija persimetame.
Visvaldas: Mane dažniausiai aprėkia, kad neklausau (juokiasi)...
Irena: Aš ir jį suprantu – labai pavargsta...
Visvaldas: ...nuo tavęs...
Irena: Ne nuo manęs. Nuo žmonių. Aš – veikėja, bendrautoja: jei naujas žmogus – iš jo ką nors sužinau, pasikraunu energijos... O Valdas visada buvo lyderis, bet tik savo draugų rate. Maniau, jam tarp svetimų žmonių bus labai sunku, bet prasilaužė, daug bendrauja. Natūralu, kad ir labai pavargsta.
Jūsų jau turbūt tūkstančius kartų klausė: ko reikia, kad verslas būtų sėkmingas?
Visvaldas: Nežinau.
Irena: Žinai žinai – užsispyrimo. Būna, visi sako „ne“, o Valdas vis tiek daro ir pasirodo, kad buvo teisus. Tas nuolatinis ėjimas į priekį labai daug duoda. Jis yra Avinas – tikras vadovas.
Visvaldas: Na, jau pradėsi dabar mane girti...
Irena: Jokiu būdu. Aš žinau visas tavo blogąsias savybes. Bet puikiai suprantu, kad viena pati, be jo, gyvenime tiek nebūčiau pasiekusi.
Visvaldas: Būtum ieškojusi turtingo vyro...
Sovietiniais metais normaliau gyveno taksistai, barmenai ir sandėlininkai. O visi kiti turėjo galvoti, kaip užsidirbti papildomai.
Na, prieš daugiau nei trisdešimt metų turtuolių buvo nedaug. Dabartiniai milijonieriai, kaip ir jūs, tada verslus tik pradėjo... O jūs dar prisimenate, nuo ko pradėjote saviškį?
Irena: Pirmiausia auginome ir pardavinėjome gėles. Valdo mama turėjo šiltnamių, augino rožes, tulpes, gvazdikus...
Visvaldas: „Augink vienos rūšies – bus lengviau, įsispecializuosi. O kitų, kokių reikia, – nusipirksi.“ Kai pradėjome kartu dirbti, Irena net vasarą vaikščiodavo drabužiais ilgomis rankovėmis, nes nuo rožių būdavo apdraskytos rankos.
Irena: Prisimenu pirmą kartą: tris dienas tada šiltnamyje sodinome rožes. Būdavo, vakare užsimerkiu ir matau: rožės, rožės, rožės... Paskui sakydavau: neneškite man dovanų rožių, būkite geri, kokią lauko gėlių puokštę suskinkite...
Visvaldas: Sovietiniais metais normaliau gyveno taksistai, barmenai ir sandėlininkai. O visi kiti turėjo galvoti, kaip užsidirbti papildomai.
Irena: Ir išeities kitos nebuvo – Valdo mama liko viena su trimis vaikais, reikėjo suktis. Kita vertus, jai ir drąsos nemažai reikėjo: juk buvo mokyklose mokymo dalies vedėja. Aš dirbau mokytoja. Žinote, ką reiškė mokytojoms stovėti stoties turguje ir prekiauti gėlėmis... Ir pirštais badė... visko buvo...
Visvaldas: Daugiausia gėlių parduodavome per Sodininkų draugiją, o jos su mama turguje stovėdavo per šventes, kad dar papildomai užsidirbtų. Bet tokiu atveju stengdavomės geriau išvažiuoti prekiauti į Baltarusiją.
O paskui keitėsi santvarka. Sovietiniais metais, nors turėjau inžinieriaus mechaniko išsilavinimą, įsidarbinau milicijoje. Turėjau būti kelių policininkas...
Irena: ...įsivaizduokite, nė vieno kyšio namo neparnešė!
Visaldas: Kadangi tai buvo deficitinė vieta, man liko Kriminalinės paieškos tarnyba.
Kai santvarka pradėjo byrėti, ėmiausi pirkimo ir pardavimo. Pirmas mano sandoris buvo toks: Klaipėdoje pagaminome mėsos konservų ir, nuvežę į Iževską prie Uralo, iškeitėme į dujinę įrangą. Paskui Rusijoje pirkome KAMAZ’us, vežėme į Kiniją, ten mainėme į KAMAZ’ų akumuliatorius. Šiuos gabenome į tą pačią gamyklą Rusijoje... vėl keitėme į KAMAZ’us ir vėl važiavome į Kiniją... Paskui Kaune už investicinius čekius nusipirkome prekybos centrą. Iki šiol ten – mūsų pagrindinis ofisas. Tada nusprendėme užsiimti maisto produktų prekyba: importavome į Lietuvą estiškus žuvų pirštelius, krabų lazdeles. Ilgainiui ir patys pradėjome tokius gaminti, dar vėliau įsigijome fabrikus, iš kurių anksčiau pirkome produkciją... Taip ir augome.
Daug kas pasakytų, kad maisto verslas – vienas sudėtingiausių: greitai genda, reikia laikytis daugybės įvairiausių reikalavimų, begalė dokumentų...
Visvaldas: Kur sunku, ten įdomu. Ten ir žmonės geresni, labiau užsispyrę susirenka – tokie neapgaudinėja. Taip, tai – sunkus verslas, todėl kol kas neturime pieno, mėsos produktų linijos, nors jų Lietuvoje suvartojama daugiausia. Žuvų produktų lietuviai valgo labai mažai – vos 12 kilogramų per metus, o japonai – daugiau nei 70, ispanai – per 40 kilogramų. Turi daugiau eksportuoti, tačiau ir užsienyje niekas išskėstomis rankomis nelaukia, nesišypso ir su gėlėmis nesutinka. Ten esi svetimas.
Verslą pradėjote kartu?
Irena: Ne, aš dar kurį laiką mokytoja dirbau, tik vėliau prisijungiau.
Visvaldas: Pradžioje mes buvome trise. Bet vienas labai greitai baltas kelnes užsidėjo...
Ką tai reiškia?
Irena: Tą ir reiškia: truputį užsidirbo ir pasidarė ponas... Mes uždirbtus pinigus stengėmės investuoti, o jis nusprendė pasiimti ir gerai pagyventi.
Visvaldas: O kitas partneris... Daug su juo nuveikėme, gerai dirbosi, bet ateina metas, kai vyrai pasidaro patys gražiausi, protingiausi ir tradiciškai ima keisti žmonas...
Negi žmonos keitimas kenkia verslui?
Visvaldas: Dar ir kaip kenkia.
Irena: Tada daug energijos reikia atiduoti ne vienai moteriai, o kelioms... Darbui, žiūrėk, visai nebelieka...
Kariavome tikrai labai daug. Ir dabar kariaujame. Kokias dešimt minučių – karas, o paskui ateina šypsodamasis lyg niekur nieko.
O kaip jūsų šeima išlaikė išbandymą turtais?
Visvaldas: Nebuvo laiko galvoti apie skyrybas. Nors gailiuosi... prieš kokius dvejus metus kaip būčiau keitęs (kikena)...
Irena: Ne prieš dvejus, prieš kokia dešimt reikėjo keisti... Dabar jau vaikai užaugę, anūkai – yra. Ir man nebe taip aktualu (juokiasi)...
Visvaldas: Anksčiau nebuvo laiko, nes nuolat kariavome. O kai kariauji, vadinasi, ir taikaisi.
Irena: Kariavome tikrai labai daug. Ir dabar kariaujame. Kokias dešimt minučių – karas, o paskui ateina šypsodamasis lyg niekur nieko. Va, čia viena iš blogųjų tavo charakterio savybių.
Buvau įsitikinusi, kad kas jau kas, bet jūs, ponia Irena, kariauti tikrai nemokate, kad esate švelnumo ir namų jaukumo įsikūnijimas.
Visvaldas: Pirtyje esu prikabinęs daug jos giminaičių – raganų...
Irena: Oi, aš labai karšta, impulsyvi! Tik su metais pramokau valdytis. Seniau kaip gyvsidabris strakaliojau. Man ir Valdas patiko dėl to, kad energingas. Prieš tai mano kavalieriai buvo ramūs, lėti, paklusnūs... Todėl man pasirodė įdomus tas, kuris pradėjo energija su manimi konkuruoti. Anksčiau labai daug dėl darbo ginčydavomės. Dabar, kai vaikai jau suaugę ir išėję, dėmesį maksimaliai stengiamės skirti vienas kitam.
Jūs neįtikėtinai atviri ir nuoširdūs su žurnalistais. Jūsų luomo žmonėms tai – neįprasta...
Visvaldas: Gal kai neturi, tai ir rodai. Turėtum – nerodytum (juokiasi).
Irena: Mes – tokie žmonės. Nieko per daug neprisidirbę, todėl nieko ir nebijome. Nemanau, kad jeigu praturtėjai, turi būti pasikėlęs ar kad tarnai duris atidarytų.
Visvaldas: Bet, va, ką reiškia žinomumas. Nuėjau šiandien į savivaldybę ir pamiršau už stovėjimą susimokėti. Grįžtu – visoms mašinoms užkišti baudos pranešimai, o mano maseračiui – nėra. „Maserati“ tapo žymiausia mašina Kaune!
Prisimenate: atėjo pirmas, penktas, dešimtas milijonas... Kada pajutote: „Gyvenam!“
Visvaldas: Niekas jų neskaičiavo. Kažkada, labai seniai, dar su pirmu partneriu svarstėme, kad turėtume turėti per milijoną dolerių. Bet niekas konkrečiai neskaičiavo, mintyse primeti, apytiksliai įvertini...
Irena: Žmonės įsivaizduoja: jeigu milijonierius, tai laiko tuos milijonus banke ar kokiame sandėliuke. Kaip Valdas sako: „Tik jeigu parduotum verslą, realiai žinotum, kiek tų milijonų turi.“
Visvaladas: Esi turtingas tol, kol dirba tavo gamyklos ir įmonės. Jeigu jos sustotų, per akimirką galėtum likti tik samdomas darbuotojas.
Irena: Ir aš dažnai kartoju: šiandien – vedėja, rytoj – šlavėja.
Mes su Valdu sutarėme vienu klausimu: sau – kiek galima minimaliai, o daugiau investuojame į verslą. Dauguma, kaip ir mes, tuo laiku pradėjusių verslus dabar gyvena labai kukliai, nes pajutę pirmas pajamas prisipirko mašinų, apsistatė baldais, muzikos centrais... O ką investuoti – nebeliko.
Visvaldas: Panašiai ir mums buvo. Vos pradėję verslą, ėmėme statytis šitą namą. Nereikėjo mums jo, kur gyventi turėjome, bet... Paskui staiga prabudau: „Stop. Negerai čia bus...“ Daug metų statybos buvo sustabdytos, gal tik po aštuonerių pabaigėme. Prabangių, madingų mašinų irgi neskubėjau pirkti. Nors, aišku, kiekvienas vyras nori tokiais dalykais pamandravoti...
Va, ir šituos baldus nusipirkome staigiai, kai jau vaikai pareiškė: „Viskas, šiemet keliamės į namą.“ Supirkome bet ką manydami, kad vėliau pasikeisime. Taip viskas ir tebestovi... Bet kai poreikiai nedideli, lengviau gyventi.
Koks laikas jums buvo sunkiausias? Spauda vienu metu rašė apie sunkią ponios Irenos akių ligą, beveik apakimą...
Visvaldas: Apie ligas nekalbėkime.
Irena: Teisingai: buvo grėsmė, praėjo ir gerai... Daugiausia sunkių dienų vis dėlto buvo versle. Tai viena, tai kita krizė... Pastatėme fabriką ir negalėjome paleisti.
Visvaldas: Tiksliau – paleidome ir sustabdėme. Bet po dienos vis tiek pradėjome darbą, nes supratome, kad kitaip visai nebus judėjimo. Daug kartų buvo, kad sėdi ir į vieną tašką žiūri... Ir šita, paskutinė, krizė buvo labai sunki. Nežinojome, išlįsime ar ne. Ir kur patys rytoj dirbsime...
Irena: Mes viską išgyvenome vienas už kito laikydamiesi. Prisimenu, kai susituokėme, turėjau vieną plisuotą sijoną ir pačios megztą megztinuką. Daugybę metų nešiojau. Ir nemanau, kad dėl to buvau mažiau laiminga. Kai pinigų yra – labai gerai. Bet ne jie – laimė. Laimė, kai turi artimą žmogų, su kuriuo gali įveikti visus rūpesčius.
