Susitikimo su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke ir Vilniaus universiteto dėstytoja Irena Smetonienė. Paklausta, ar nekyla noras viešoje vietoje išgirstus netaisyklingai kalbančius žmones pataisyti, dėstytoja paaiškino: tai būtų vienas baisiausių dalykų, jei kalbininkas eitų gatve ir mokytų aplinkinius. Todėl Irena Smetonienė sako, jog dažnai stengiasi išjungti klaidas pastebintį mygtuką.
Beveik visas mūsų pokalbis ir sukosi būtent apie lietuvių kalbą bei Irenos Smetonienės darbą. Pasirodo, ji labai patenkinta ir užsiėmusi savo darbu, todėl nebeprisimena, kada paskutinį kartą atostogavo.
Teatrą kompensavo televizijos laidos
– Irena, kodėl pasirinkote būtent lietuvių kalbos mokslus?
– Lietuvių kalba tikrai nebuvo mano svajonė. Mokykloje buvau pirmūnė ir baigusi ją norėjau studijuoti režisūrą Klaipėdoje. Bandžiau stoti į liaudies teatro specialybę. Konkursas buvo labai didelis ir daugiausia ten stojo meno žmonės. Per stojamuosius egzaminus aktorius, rinkęs kursą, pasiteiravo, ką čia veikia taip gerai mokyklą baigęs žmogus, ir pats pasiūlė pasirinkti lietuvių kalbos ir režisūros studijas. Tačiau užvirė mano žemaitiškas kraujas ir iš užsispyrimo pasakiau, jog niekada nesimokysiu keleto dalykų per pusę. Taigi taip ir nusprendžiau pasirinkti lietuvių kalbos studijas.
– Ar nesigailite dėl savo pasirinkimo?
– Iš pradžių jutau nuoskaudą dėl neįgyvendintos svajonės, tačiau laikui bėgant ji nuslūgo. Universitete tiek daug sužinojau ir įgavau didžiulės patirties, kad tikrai nebuvo ko gailėtis. Po to teatrą kompensavo kūrybinis darbas televizijoje, laidų rengimas. Ir dabar jo tikrai netrūksta. Randu kaip save išreikšti. Galiu rašyti, kur noriu, galiu vaidinti prieš studentus atsistojusi, jeigu tik širdis geidžia.
– Koks darbas dabar mielesnis: komisijoje ar universitete?
– Darbas komisijoje yra labai biurokratinis. Čia mažai kūrybos. Dabar, kai paskambina buvę kolegos žurnalistai ir prašo, kad padėčiau suredaguoti tekstą, ištaisyčiau klaidas, jaučiu, jog man tai jau yra sudėtinga užduotis. Nors anksčiau tiek daug metų praleidau televizijoje ir tai dariau kone kasdien. Tačiau galbūt teisus yra Algimantas Čekuolis, kuris kartą pasakė, jog darbo vietą būtina keisti kas septynerius metus. Darbas televizijoje tapo rutina ir dabar, kai ten jau nebedirbu, didžiausia man atgaiva – užsiėmimai su studentais.
– O kokia Jūs esate dėstytoja?
– Stengiuosi būti atlaidi, bet nežinau, ar visuomet pavyksta. Sunku su studentais, nes dirbu su labai skirtingais žmonėmis: lituanistais, žurnalistais, teisininkais. Labai stengiuosi išlikti objektyvi, nesvarbu, ar priešais sėdintis žmogus gražus ar negražus, talentingas ar nelabai. Reikia mokėti dirbti su visokiais: prakalbinti tylenį, nes galbūt po savo kuklumu jis slepia išties didelį žinių bagažą, arba mokėti laiku nutildyti didžiausią plepį.
Rūpestis dėl mūsų kalbos likimo
Pokalbiui pakrypus apie lietuvių kalbą, pastebėjau, kaip nušvito pašnekovės akys. I.Smetonienė pasakojo, jog lietuvių kalba su sunkumais kovoja kone kasdien. Didžiausia problema, su kuria dabar susiduria lietuvių kalba ir kitos mažų tautų kalbos, yra didžiulė anglų kalbos įtaka. Pašnekovė teigė, jog vos tik sugebėjome atsisakyti rusiškų konstrukcijų, mus užpuolė kita bėda.
Anot pašnekovės, labai sunku išversti angliškus terminus. Net valdininkai, specialistai vartoja angliškuosius, nes nežino lietuviško atitikmens. Apie gandais ir juokeliais apipintus lietuviškus angliškų žodžių atitikmenis (pavyzdžiui, vaizduoklis, programišius) Irena pasakojo, jog juos kuria ne kalbininkai, o patys specialistai. Kalbininkai tik pataria. Tačiau naujieji žodžiai niekaip neprigyja visuomenėje.
Dar viena problema, minėta mūsų pašnekovės, internetinė ir trumpųjų SMS žinučių kalba. Irena pasakojo, jog girdi labai daug mokytojų nusiskundimų, kad vaikai per daug įpratę rašyti be lietuviškų ženklų ir vartoja per daug trumpinių. "Tam, kad kalba būtų švaresnė ir taisyklingesnė, labai svarbu auklėjimas šeimoje bei mokykloje. Jei vaikas nuolat namuose girdės netaisyklingai kalbančius tėvus, jei negaus geros lietuvių kalbos mokytojos, o baigęs mokyklą neateis į universitetą, tuomet visą gyvenimą taip ir nesužinos, kas yra tikroji lietuvių kalba", - sako Irena Smetonienė.
Svarbus žiniasklaidos vaidmuo
Visuomenei būtinas pavyzdys, kuriuo būtų galima sekti. Senosiose Europos šalyse būtent politikai yra tas elitinis sluoksnis, kurio kalba laikoma pavyzdine. Tačiau, anot kalbininkės, kadangi mūsų politikai yra „iš liaudies“, jų kalba negali būti pavyzdžiu. Pašnekovė teigė, jog daugelis jų kalba per daug paprastai ir taip nusileidžia iki paties žemiausio sluoksnio. Todėl valdžios atstovų kalba negali būti sektina. "O juk yra toks posakis: kaip tu mąstai, taip tu kalbi arba kaip tu kalbi, taip tu mąstai“, – sako Irena.
Paklausta, koks visuomenės sluoksnis Lietuvoje kalba taisyklingiausiai, pašnekovė atsakė, jog visa atsakomybė dabar yra suversta žiniasklaidai. „Jų kalba privalo būti nepriekaištinga, nes beveik visi žmonės šventai tiki žurnalistais. Net mokydami žurnalistus universitete, juos labiau spaudžiame nei filologus mokytis kirčiuoti, nes žinome, jog jų klausysis beveik visa Lietuva. Taigi net dabar mokiniai, išgirdę televizijos laidoje žurnalistą, kuris pasakė netaisyklingą žodį, tikės būtent juo, o ne kalbininkais. Juk jei taip gali šnekėti Mikutavičius, kodėl negaliu aš?“ – apie naštą ant žurnalistų pečių pasakojo I.Smetonienė.
Kalbininkė Irena žino: visuomenė – itin didelė žurnalistų kritikė ir labai greitai pastebi klaidas. Vos tik ji pamato kokią nors laidą, kurios metu žurnalistas ar pašnekovas kalbėjo netaisyklingai, net neabejoja: kitą dieną kalbos komisijos kabinete tikrai sulauks keleto nepatenkintų žmonių skambučių ir išklausys jų skundų.
Darbas „suvalgo“ laisvalaikį
Tiek daug su Irena kalbėjome apie jos darbą ir lietuvių kalbą, jog susirūpinau, ar randa ji laiko pailsėti ir ką laisvalaikiu mėgsta veikti.
„Seniai neturiu laisvalaikio. Neprisimenu, kada buvo paskutinės mano atostogos. Nors ir išeinu atostogų, visiškai atsipalaiduoti negaliu: ruošiuosi paskaitoms, rašau straipsnius. Jei tris dienas niekas nepaskambina iš darbo, pati puolu skambinti“, – juokiasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė. Ji prisipažįsta, jog ją apsėdęs darboholizmas yra liga.
Pašnekovė pasidžiaugė paskutiniu vizitu darbo klausimais į Lenkiją. „Nesu iš tų žmonių, kurie išvažiavę darbo reikalais į kitą šalį sugeba ją apžiūrėti. Aš jei išvažiavau dirbti, tai ir dirbu. Todėl kai visai neseniai su kolegomis išvykome į Lenkiją, likau labai patenkinta, nes pirmą kartą užteko laiko ir šaliai apžiūrėti.“
O kokios šalies kultūra jai arčiausiai širdies ir kokia kalba skambiausia ausiai? Irena sako, jog jau seniai susižavėjusi prancūzų kalba: „Juk kalba geriausiai padeda pažinti kultūrą.“
Beje, anksčiau jai labai patikdavo megzti: „Prisimegzdavau sau įvairiausių megztinių, studentai iškart pastebėdavo. Tačiau dabar, kai vakarais nebūnu užsiėmusi ir pagalvoju, kad labai norėčiau pamegzti, prisimenu, jog net siūlų namuose neturiu, taip ir lieka tas mano pomėgis užmirštas.“
Kai pasidomėjau, kaip sekasi gyventi vien lituanistų šeimoje, Irena pasijuokė, jog galbūt jų šeima atrodo nuobodi dėl to, kad daug jų pokalbių sukasi būtent apie kalbą. Tačiau pašnekovė pasakojo, jog savaitgaliais, kai nė vienas nebūna užimtas savais reikalais, šeima mėgsta susėsti ir padiskutuoti įvairiausiomis temomis: pradedant politika ir baigiant lietuvių kalba!
Irena net nemanė slėpti – taip, jos vyras Antanas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas, ir sūnus Marius, studijuojantis kalbotyros magistrantūroje, itin mėgsta skaityti knygas. Tačiau ji pati joms vis nerandanti laiko: „Sūnus atideda įdomiausias knygas man, bet skaitau dažniausiai tik tada, kai susergu. Vyras ir sūnus gali net visą naktį nemiegoti, kad perskaitytų mėgstamą knygą, o aš taip negaliu. Man ramybės neduoda sąžinė, jog reikia ruoštis paskaitoms ar ryte anksti keltis į posėdį.“ Irena Smetonienė juokauja, jog viską, kam pritrūksta laiko dabar, galės daryti sulaukusi pensijos.
Prieš atsisveikindama kalbininkės pasiteiravau, kokie lietuviški žodžiai jai yra patys gražiausi. Irena atsakė, jog labiausiai patinka tie, kurie sudaryti iš ilgųjų balsių (vakaras, vasara, rūkas), tačiau pridūrė, jog kalbininkas į bet kokį žodį žiūri kaip į profesiją – visi žodžiai jai yra vienodi.
