Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Irma Jurgelevičiūtė: gyvenu ne pagal taisykles! (papildyta kovo 25 d.)

Tą naktį jie važiavo iš koncerto. Buvo slidu. „Staiga pajutau, kad automobilis – visiškai nevaldomas. Slydome tiesiai į didžiulį kelio ženklą priekyje. Rankomis užsidengiau veidą, o mintyse – ar tai pabaiga?“ – emocingai kelių dienų senumo įvykį pasakoja dainininkė Irma Jurgelevičiūtė (38). Daugybei žmonių dailios, vis dar paauglės figūrą išsaugojusios moters gyvenimas primena ledą ant pavojingo greitkelio. Tačiau dainininkė tikina niekuomet neabejojusi nei savo jausmais, nei poelgiais.
Irma Jurgelevičiūtė
Irma Jurgelevičiūtė / Žurnalo "Žmonės" viršelis

Irma, esi be proto emocinga moteris?

Emocijų. Ašarų. Juoko. Čia – aš. Ir man viso to reikia! Į ateitį žvelgiu šviesiai, pati esu toje šviesoje. Gėriuosi spindinčiu sniegu, saule netgi tada, kai ji pasislepia už debesų. Giliai įkvepiu tylos. Džiaugiuosi šiandiena ir laukiu rytojaus.

Smagu tai girdėti iš pačios lūpų! Juk daug kam atrodė, kad šitame gyvenime tiesiog nebeegzistuoji...

Būtent! Aš ne egzistuoju, o gyvenu.

Ir koks tas tavo gyvenimas?

Įvairus. Dabar – „Žvaigždžių duetai“. Kelionės, verslas, koncertai. Kiekvieną kartą – pilna salė. Ar supranti, ką man tai reiškia? Pilna salė, be reklamos spaudoje, televizijoje? Išmokau būti, o ne atrodyti (šypsosi).
Ir mano verslas pasikeitė. Prekiaujame nebe vien muzikos įrašais, DVD filmais, bet ir laisvalaikio prekėmis – stalo žaidimais, galvosūkiais suaugusiesiems ir vaikams, lietuviškais lavinamaisiais ekologiniais žaislais. Džiaugiuosi susipažinusi su puikiais žmonėmis, kurie juos kuria ir gamina iš lietuviško medžio. Kas dar įvyko? Nežinau, ar verta apie tai kalbėti... Sirgau. Ilgiai gydžiausi. Ačiū Dievui, ligą įveikiau.
Visą gyvenimą mamai už tą laiką liksiu dėkinga (Irma nusišluosto ašarotas akis). Ir ne tik už tą laiką. Matai, kokia išskydusi? Bet tikrai, tai buvo tokia baisybė... Prisimenu, tądien važiavau automobiliu. Sustojau prie šviesoforo, suskambo telefonas. Skyriaus vedėja pranešė tyrimų rezultatus. Jie buvo visiškai geri! Užsidegė žalia šviesa, o aš negalėjau pajudėti iš vietos. „Pakartokit! – prašiau. – Pakartokit!“

Gali išduoti, kas tai buvo?

Jokių paslapčių nėra. Tradicinė liga, nuo kurios vieni miršta, o kiti pasveiksta. Neklausinėk nieko, nereikia... Nenoriu dalytis šitais išgyvenimais. Tie, kurie mane lankė, buvo šalia, kurie nuo manęs nenusisuko, žino, ką teko iškentėti. Buvo labai sunku.
Nuvažiuodavau pas Arą Žvirblį į garso įrašų studiją, atsistodavau prie mikrofono ir... Tyla. Su siaubu suvokdavau, kad negaliu dainuoti. Aras sakydavo: „Pasveiksi, viskas bus gerai, atsigausi, žinok, visada tavęs laukiu, pasijausi geriau – skambink, pradėsime darbą.“ Esu taip jam dėkinga.
Tačiau tai – praeitis. Dedu tašką, nenoriu daugiau apie tai kalbėti, nes žvelgiu į ateitį.

Daugybė garsių žmonių dejuoja: Lietuvoje neįmanoma pasislėpti. Betgi įmanoma! Tau juk pavyko.

Pas mus įprasta: esi tik tada, jei esi televizijoje, jei apie tave rašo spauda. Man užtekdavo ir plakatų, skelbiančių koncertus. Daug kartų po koncerto skambina iš kito miestelio: „Irma, girdėjome, kad koncertuojate. Kaip mums jus pasikviesti? Ar atvažiuotumėt?“ Supranti mano džiaugsmą? Man nereikia televizijų, paparacų, kurie gamina žvaigždes. „Ar dabar tu laiminga?“ – klausia vieni, įžengę į mano darbo kabinetą ir paslėpę įjungtą filmavimo kamerą. „Kokia jūs žvaigždė, jei mes jūsų nemedžiosime?!“ – šypsodamiesi klausia. Bet kodėl savo gyvenimu turėčiau kelti jų laidų reitingus? Leistis, kad mane juodintų? Kam?! Juk tie žmonės savo laidose neperteiks nei tikro mano liūdesio, nei džiaugsmo, kurį pajuntu, kai moteris mažame Lietuvos miestelyje sako: „Jūs turite dainuoti! Aš lauksiu ir kito koncerto, ir kitąmet, jei nenumirsiu, sėdėsiu čia, pirmoje eilėje, šitoje pačioje vietoje.“

Manai, niekas neturi teisės kištis į tavo gyvenimą?

Nesirengiu aiškintis ar teisintis. Mano sprendimai neprieštarauja mano vidinėms nuostatoms ir įsitikinimams. Ir, atleiskit, aš niekam neužstojau saulės.

Tačiau apginti savąją tiesą reikėtų. Argi ne?

Tiesos ginti nereikia. Paaiškinti, kad tik vienas iš trijų, apie mane parašytų sakinių, buvo teisingas? Kad turėjau moralinę teisę kreiptis į teismą? Tiek to, įsisukti į pasiaiškinimų ratą, kuris vėliau bus paverstas tikru skandalu, nemačiau jokio tikslo.

Nejau tikėjaisi kitokios reakcijos? Nejau manei, kad Lietuva, sužinojusi apie vestuves su kalėjime sėdinčiu žmogumi, paglostys tau galvą?

Aš nieko nemaniau ir nieko nesitikėjau. Neplanuoju darbų, kurie keltų mano populiarumą ar reitingus. Pameni, kiek klausimų ir triukšmo sukėlė mano pasitraukimas iš „Dinamikos“? Pameni, ką visi kalbėjo, kai su Viktoru Uspaskich Maskvoje įrašiau dainą? Nei tada, nei dabar šitiek dėmesio ir šitokios reakcijos tikrai nemaniau sulauksianti. Suprantu, kad elgiuosi ne pagal kitų sukurtas taisykles. Žmonėms tai nepatinka, juos tai pykdo. Bet, atleiskit, aš tiesiog gyvenu. Ir gyvenu savo gyvenimą, o ne jų.

Vadinasi, pažintis su dabartiniu vyru yra poelgis ne pagal taisykles?

Ne pažintis. Susirašymas.

Man visada labiau patiko tie, kurie gyvena, o ne tie, kurie vaidina gyvenimą.

Gardus kąsnelis Lietuvos žiniasklaidai...

Tai jau! Netekau amo, kai viename dienraštyje perskaičiau garsaus psichologo komentarą. Mokslų daktaras, tikriausiai labai gerbiamas ir brangiai mokamas savo srities specialistas, vertindamas mano gyvenimą, nė puse žodžio neužsiminė apie jausmus. Tik pinigai, mafija, privertė, papirko, liepė, dar kažkokios nesąmonės... Ir visa tai apdrausta vienu paprastu žodeliu – „manau“. Pagalvojau: nejau psichologų pasaulyje jausmai neegzistuoja?
Jei būčiau ką nors ne taip padariusi, patikėk, oi, kaip blogai jausčiausi. Pamynusi moralę, vieniems ir kitiems gali meluoti, kiek tik nori, o štai sau nesumeluosi. Neapgausi savęs, o ir kaip tada jaustumeis, kaip gyventum su savimi susipykęs?

Papasakok, kaip susipažinai su dabartiniu vyru?

Paprastai. Tokia lemtis.

Neabejoju, praleidai ne vieną nemigos naktį galvodama, ar verta susieti savo gyvenimą su dar vienu vyriškiu?

Tikrai nesvarsčiau – verta, neverta. Tokie dalykai nesvarstomi ir neplanuojami.

Kažkada mano mamos nuotrauką išspausdino vienas tuometės Sovietų Sąjungos žurnalas. Pamenu, paštininkė laiškus nešė krūvomis. Pusė jų buvo iš įkalinimo įstaigų... Tikriausiai žmonės taip ir susipažįsta?

Nepataikei! Nesu gavusi iš jo nė vieno laiško.

Ir nė vienos SMS žinutės?

Nė vieno laiško, nė vienos SMS, kaip kad dabar pasakoja visokios žinomos merginos. Ne! Manęs niekas nešantažavo, nepuolė.

Kada nors savo meilės istoriją galėsi papasakoti knygoje...

O tu gal norėtum ją rašyti (kvatoja)? Patikėk, papasakoti būtų ką...

Matau ant tavo piršto originalų geltonojo ir baltojo aukso žiedą. Jis – vestuvinis?

Taip. Man – labai gražus. Tik dabar krinta nuo piršto.

Mamos savo dukroms nori gero. Netikiu, kad tavo mama nemėgino atkalbėti nuo vestuvių?

Mėgino. Mes kalbėjomės. Mama supranta, kad tai – mano gyvenimas. Ir jūs visi įsikalkit sau į galvą – aš niekam nieko blogo nepadariau! Neverskit manęs jaustis kaltos, leiskit viską spręsti pačiai.

Tą dieną, kai Pravieniškėse turėjote susirašyti, prie kalėjimo vartų pamatei krūvą žurnalistų. Nustebai?

Ne. Žinojau, kad jie laukia, pasakė. Tris dienas ir dvi naktis.

Turėtų būti keista susirašyti kalėjime?

Juk supranti, kad keista... Bet aš žiūrėjau ne į sienas, o į žmogaus akis.

Tada pirmą kartą jį matei?

Ne.

Vestuvėms suknelę specialiai siuvai?

Nesijuok. Tai nebuvo vestuvės, dar kartą sakau.

Buvai visiškai tikra tuo, ką darai?

Ir buvau, ir dabar esu tikra.

Jam ten turėtų būti nelengva. Juk laisvėje – visokių pagundų. Gerbėjai...

Šioje sferoje ramu. Mano gera draugė kartą pasakė: „Bent jau gali būti rami, kad jis tau ištikimas.“ Ilgai abidvi juokėmės, iki ašarų. Ai, gal geriau apie ką nors kita pakalbėkime.

Gyveni laukimu?

Tikrai nesėdžiu namuose prie lango parimusi ir nelaukiu, kol ledai Nemune išplauks (šypsosi). Laukti – tas jausmas viduje, o gyvenu aš veikla.
Žinai, kartais pažiūri į drauge gyvenančius žmones ir supranti: tai kas, kad gyvena viename kambaryje, kad miega po viena antklode, o juk iš tiesų – visai svetimi. Gyvena kartu, nes supančioti, nes bijo, nes taip patogu, nes nemato kitos išeities. Toks gyvenimas – tyli neviltis. Tai, ką žmonės vadina „susitaikymu“ ar „prisitaikymu“, iš tiesų yra neviltis. Bet aš tų žmonių juk nesmerkiu, taigi prašau – nesmerkit manęs. Gyvename savo gyvenimus, einame savo keliu.
Neslėpsiu, kartais išgyvenu sunkių minučių, bet juk neišimsiu savo širdies ir nepadėsiu jos ant delno, kad kitiems parodyčiau. Būna, ašaros tvenkiasi akyse, kai matau laimingas, apsikabinusias poras.

Tikriausiai prie lovos stovi įrėminta vestuvinė nuotrauka?

Stovi, stovi (šypsosi)!

Irma, kokia buvo draugų, bičiulių, scenos kolegų reakcija, kai sužinojo apie santuoką?

Nuostabiausia, kai sutikęs žmogų atsiduri stipriame jo glėbyje: „Tai tavo pasirinkimas. Nieko nebijok!“ Neužmiršiu Astos Pilypaitės žodžių: „Tai – meilė.“ Ačiū, Asta. Nuostabiausia, ką gali padaryti dėl kito, tai tiesiog būti jo draugu. Ir kaip norėčiau pažiūrėti į akis tiems, kurie, pasivadinę mano draugais, nors gal tik kartą esame pasisveikinę, viešai kalbėjo visokius bjaurius dalykus.

Vis dėlto elgtis ne pagal taisykles reikia drąsos. Nežinau, ar aš taip galėčiau...

Na, jau! Tik galvą – aukštyn, krūtinę – į priekį ir pirmyn. Meilėje baimės nėra. Jei jaustum tai, ką jaučiu aš, galėtum. Jeigu tave taip suprastu, jei tu taip suprastum, nė negalvotum – drąsa tai ar ne. Jokių svarstymų, kas ką pasakys, kas ką pagalvos.
Žmonės nė nemėgina suprasti kitų, net nesistengia. Gaila, pasaulis nesisuka aplink tarpusavio supratimo ašį. Neverkiu dėl to, stengiuosi iš gyvenimo pasiimti viską, ko man reikia.

Visada gauni, ko nori?

Ne. Bet ir tikslo tokio neturiu – gauti, ko noriu. Užtenka ir džiaugiuosi tuo, ką turiu. Argi nežinai? Laimingas žmogus yra tas, kuris nieko neturi.
Tu man pasakyk, ar gali kitas žmogus tave padaryti laimingą? Aišku, kad negali! Niekas! Net jei suteikia momentinę laimės būseną, palieka skolos jausmą. Nei įskaudinti niekas negali, nei pakenkti. Jei kam nors atrodys, kad mane įskaudino, tai tik jam tai ir atrodys, ne man.
Man visada labiau patiko tie, kurie gyvena, o ne tie, kurie vaidina gyvenimą.
Seniai mane kvietė dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“. Vis galvojau: kam reikia, turiu savo klausytoją, turiu koncertų, staiga – vėl televizija. Ir juk žinau, kas laukia... O paskui – kodėl ne? Kitą savaitę koncertai Londone... Gyvenu! Tikiu: visada viskam ateina laikas.

Ateis laikas, kai viskas iš tiesų pasikeis. Gyvensi nebe viena, o dviese. Nebijai, kad romantikos burtai, o gal net iliuzijos ims ir išsisklaidys?

Visada viskas keičiasi, nori to ar ne. Jokių iliuzijų nėra. Aš gyvenu ne iliuzijų pasaulyje, iš kurio man ištrūkti būtų sunku. Jokių burtų, jokių rožinių akinių (juokiasi).

Ar bent įsivaizduoji, kokia ateitis tavęs laukia?

Ačiū už rūpestį. Kokia ateitis? Papasakosiu apie ją tau kitame interviu.

Panašu, ilgokai to interviu reikės laukti...

Ir tu apie tai, apie ką visi?! Dešimt metų?! Visiškai nepataikei.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų