Užbūrė lyg brolių Grimmų pasakos
„Skrendam į Afriką?! – ankstyvą rytą dainininkei I.Jurgelevičiūtei pasiūlė ten gyvenusi jos draugė, buvusi grupės „Dinamika“ administratorė Živilė Gerulaitienė. – Aplankysime Keiptauną, kuris išrinktas į gražiausių pasaulio miestų dvyliktuką. Parodysiu pačias nuostabiausias vietas!“
„Šalys, miestai, žmonės nelyginami. Sutinkate, jie visi yra savotiški, išskirtiniai ir nuostabūs? – laikydama sklidiną puodelį imbiero, medaus bei citrinos arbatos, švytėjo nuolat troškimą keliauti jaučianti Irma. – Taip, vis dėlto ten yra griežtos taisyklės, kurių privalo laikytis turistas. Jei sutemus vaikščiosi neblaivus miesto centre, labai didelė tikimybė, kad prieis tamsiaodis ir paprašys atiduoti vertingus daiktus.
Tokioje situacijoje rekomenduoja nesipriešinti netgi policija. Gaila, žmonės atvažiuoja su išankstiniu nusistatymu ir jau suformuota nuomone, kad tai – nesaugi šalis. Įsitikinau – remtis galime tik savo patirtimi ir matome tai, ką norime matyti. O mes ten matėme šypsenas, pagalbą, mandagumą, girdėjome vandenyną komplimentų. Gal todėl, kad šypsojomės, ėjome atvira širdimi, Afrika šypsojosi ir mums?“
Greta Gerosios Vilties kyšulio, kurį 1488 metais atrado garsus portugalų keliautojas Bartolomeu Diasas ir pradžioje pavadino Audrų, įsikūręs Keiptaunas bei jo apylinkės dainininkę užbūrė lyg brolių Grimmų pasakos.
Kiekvieną rytą Irma keldavosi 6 valandą. Po stiklinės vandens ant tuščio skrandžio, mango, melionų ar kitokių vaisių mišinio su jogurtu, merginos sparčiai nueidavo apie 10 kilometrų Atlanto vandenyno pakrante.
„Jie daug sportuoja. Kartu su savo taikiais šunimis bėgioja ir lieknučiai senučiukai, ir vidutinio amžiaus žmonės, ir jaunimas. Kai sportuoji antrą rytą iš eilės, jie tave atpažįsta ir sveikinasi, kaip su draugu“, – pastebėjo I.Jurgelevičiūtė.
Aplankė lūšnynus
Drąsiai Irma jautėsi ir Keiptauno priemiesčio Hout Bay lūšnyne, kur 18 ha plote gyvena apie 34 tūkstančius žmonių. Ten dainininkė nuvažiavo turistiniu miesto autobusu. Tiesa, čia išlipo tik Irma su Živile. Kiti įbauginti turistai vengė žengti į tamsiaodžių „karalystę“, kur prieš kelias dešimtis metų, vykdant gėdingą politiką, juos iškėlė baltaodžiai.
„Mus pasitiko vietinė gidė rausvomis nuo nuovargio akimis. Taip, keliavome tarsi su „garantija“. Tačiau dauguma kukliuose mūriniuose namukuose ar metaliniuose garažuose gyvenančių žmonių draugiškai mojavo, šypsojosi, nors tą sekmadienį daug kur vyko linksmybės ir liejosi alkoholis, o gidė mus pravedė spartesniu žingsniu“, – neslėpė I.Jurgelevičiūtė.
„Lūšnynuose žmonės vartoja daug alkoholio, narkotikų, vaikus gimdo net dvylikmetės“, – pasakojo gidė, kurios balse jautėsi nuoskauda.
Lūšnynas buvo tarsi atskira valstybėlė su savo parduotuvėlėmis, kirpyklomis, ką išduodavo ant metalinio garažo išpiešta barzda. Čia pat – maisto prekės, įvairūs verslai ir šiukšlynai. Drąsiai besijautusios draugės mojavosi ir glėbesčiavosi su vaikais, pasiprašė į mielos besišypsančios porelės kiemelį, kur dručkiai rengėsi pietums – ant keptuvės kaitino net 16 dešrelių. Lūšnyne įrengtos ir bendros prausyklos, tualetai, mokykla, bažnyčia, kur vyksta ne tik pamaldos, vestuvės, bet šarvojami miruoliai, rengiamos psichologinės konsultacijos moterims.
Kai kuriuos namus juosė spygliuotos vielos, pro kurias kaišiojo galvas nustebę bei džiaugsmu švytintys vaikai, gatvėse – skalbimo mašinos, o net ir skurdžiai gyvenantys vietiniai, pastebėjo draugės, buvo švarūs ir tvarkingi.
„Tamsoje – puikiausiai matosi net menkiausia švieselė, o šiame lūšnyne mus lydėjo šviesa – besišypsantys veidai“, – tikino Irma.
Pagyrė dainininkės nosį
Pirmą savaitę Keiptaune dainininkė su drauge važinėjosi viešuoju transportu, kuriame vietos baltaodžių nerasi ir su žiburiu, antrą – nuomojosi automobilį.
„Autobuse kartu važiavo ir kukliai, bet tvarkingais džinsais bei marškinėliais vilkintys, ir kostiumuoti tamsiaodžiai. Pasiteiravus tikslaus kelio, visą laiką sulaukdavome pagalbos, šypsenų ir dėmesio“, – vietiniams komplimentų negailėjo Irma.
Komplimentų sulaukė ir dainininkė. Irmą pralinksminęs tamsiaodis vyrukas pastebėjo, kad ji – iš Europos ir po to plačiai nusišypsojęs pagyrė: „Jūs – nuostabi! Ir žinote, kas jumyse gražiausia? Nosis!“
„Jo akys kaip liepsnelės, dantys kaip perliukai, bet komplimentas mane pralinksmino, – kvatojosi I.Jurgelevičiūtė. – Ilgai negalėjau susitaikyti su savo išvaizda, seniau mintyse prašydavau, jei Dievulis manyje galėtų ką nors pakeisti, tai būtų charakteris ir nosis. Pirmą kartą gyvenime kažkas pagyrė mano nosį.“
1679 metais vyndario Simono van der Stelo įkurtoje „Constantia“ vyninėje dainininkė, beveik aštuonerius metus nevartojanti alkoholio, ir pati pralinksmino turistus ir vyndarį gidą, pasiteiravusi, ar galima paragauti nealkoholinio vyno?
„Čia dirbu 15 metų, bet tokio klausimo dar niekas čia neuždavė“, – kvatojosi afrikietis.
Pingvinų meilės oazė
Daug emocijų Irmai sukėlė apsilankymas Saimons Tauno miestelyje, kur yra vienas gražiausių paplūdimių pasaulyje – Boulder Beach.
Baltas smėlis, skaidrus, šilčiausias, apie 18–20 laipsnių, vanduo Keiptauno apylinkėse. Bet bene svarbiausia, kas čia vilioja turistus – begalė pingvinų, kuriuos gali išvysti ne atšiaurioje Antarktidoje, bet čia – šiltoje Afrikoje.
Pingvinai turi kopas, kur gulinėja, maudosi, šildosi saulėje, vėpso į žmones, meilinasi, bučiuojasi, mylisi, peri kiaušinius. Bet jei kai kurie turistai įžūliai priartėja, pakėlę sparnelius pyksta arba išsilaksto. Tiesa, Irma su drauge netrikdė pingvinų ramybės, tik nebyliai bei draugiškai bendravo su drąsiausiais paukščiais.
„Įžengus į nacionalinį parką kabo didelis plakatas su nufotografuotu pingvinu, į kurį žvelgė greta stovintis gyvas pingvinas, – po trijų valandų grįžusi ir išvydusi tą patį pingviną dainininkė susigraudino. – Jis stovėjo ir žiūrėjo į tą patį plakatą. Net apsiverkiau, pagalvojusi, kad jis ilgisi savo draugės.“
Užpuolė pavianai
Dar daugiau emocijų sukėlė kopimas į Keiptauno simbolį – Stalo kalną, vieną jo viršūnių – Lion Head (Liūto galva).
„Susikaupi ir kopi! Esu dėkinga mane drąsinusiai draugei, – prisipažino aukščio besibaiminusi I.Jurgelevičiūtė. – Buvo vietų, kur tako skersmuo – metras, o greta žiojėjo bedugnė – uolos ir akmenys, o už kelių kilometrų – besiplakančios vandenyno bangos. Živilė ramiai pozavo, o aš negalėjau net jos nufotografuoti.“
Tačiau pritrenkianti panorama nuo Liūto Galvos po Liūto ženklu gimusiai dainininkei atpirko baimę ir adrenaliną. Dažniausiai žmonės čia užkopia pasitikti saulėlydžio, sveikina vieni kitus, užkandžiauja.
O viena sutikta porelė, afrikietis ir korėjietė, šventė prieš devynias dienas įvykusias savo vestuves. Pripildę taures putojančio vyno, mylimieji iš kuprinės saujomis traukė ledukus, kvietė Irmą su Živilę kartu paminėti jų šventę. Liūto Galvą karūnavo taika, ramybė, draugystė ir blyksinčios fotokameros.
„Viršūnėje, žvelgiant į Keiptauno panoramą, bekraštį vandenyną, kalnus, apima galybė, ramybė. Pasijunti dulkele, tuštuma ir tuo pačiu viskuo“, – rinko žodžius Irma.
Tačiau bene didžiausią adrenaliną ir po to, jau atslūgus emocijoms, ilgą juoko dozę Irma išgyveno ne kalnuose, bet Keipo pusiasalyje, kai jas užpuolė trys pavianai: du sliūkino Živilės link, o vienas, apie 70 cm ūgio patinas, priartėjęs prie iš baimės sustingusios ir užsimerkusios dainininkės bandė numauti kelnes. Nepavykus pavianas skaudžiai kando į... minkštą vietą.
„Tai – laukinės beždžionės“, – ramino vietiniai. Ir tą pačią sekundę dar vienas pavianas čiupo nuo kitos turistės apdangalą ir ėmė jį sukti letenoje sau virš galvos. Po ilgos žvilgsnių dvikovos, savotiško karo šokio, moters vyras griebė drabužį, beždžionė iššiepė iltis, bet vyro nepuolė.
„Įsėdus į automobilį ilgai virpėjau iš baimės, o po to – pradėjome kvatotis“, – juokėsi Irma.
Nuostabias emocijas sukėlė nebyliai pasisveikinusios ir netoli draugių ramiai bei išdidžiai prasliūkinusios dvi, po to – dar trys antilopės kudu, kurias, pasak vietinių, lemta pamatyti ne kiekvienam.
Kelionės akimirkos – galerijoje:
Viskas prasideda nuo namų
Vienu stilingiausių pasaulio miestu bei mados sostine vadinamas Keiptaunas išsiskiria skirtingais pastatais, interjero parduotuvėmis, pramogomis ir kultūrine programa.
„Interjero parduotuvės viena už kitą stilingesnės, o kolekcijos ir drabužiai keičiasi kiekvieną sezoną, – pastebėjo Irma. – Labai įdomu, o akys tarsi nusidažo skirtingomis spalvomis, žingsniuojant ryškiaspalviais namais garsėjančiame malajų kvartale.“
Viktorijos ir Alberto vardu pavadintame senajame uoste žmones traukė pramogos bei begalė įvairiausių restoranų, kuriame kainos, palyginus su Lietuva, nešokiravo.
„Živilei patiko burnoje tirpstantis jautienos didkepsnis su šokoladu, špinatais ir bulvių koše, kainavęs 12 eurų, o man – mango, kurių kilogramas kainavo du eurus“, – teigė I.Jurgelevičiūtė.
Ar didžiausiomis deimantų kasyklomis garsėjančioje PAR, Irma pajautė jų spindesį?
„Brangakmenių salonų su įvairiais deimantais – begalė, buvo smalsu apžiūrėti, įvertinti įvairovę. Tačiau man tikrieji PAR deimantai – patirti įspūdžiai, nuostabios emocijos, dar gilesnis sugrįžimas į save, mokėjimas džiaugtis saule ir tuo pačiu metu krentančiais lietaus lašais“, – tikino Irma ir po akimirkos prisiminė jai įstrigusią dar vieną išvyką į ruonių salą.
Laivu į šią ekskursiją išsirengė ir labai didelė grupė tamsiaodžių moksleivių. Irmą sužavėjo jų pagarba mokytojui: kai jis kalbėjo girdėjosi tik bangų muša. Prasidėjęs didelis bangavimas išgąsdino mergaites, o berniukai jas tarsi broliai ramino, glostė, apkabino, davė nosines nusivalyti iš baimės riedančioms ašaroms.
Viena laivu plaukusi mokinukė lietuvėms prisipažino, kad didžiausia jos svajonė baigti mokyklą ir tapti teisininke, norėtų, kad brolis gautų darbą, o mama nebūtų vieniša. Kai tu būsi teisininke ir galėsi pasaulį padaryti geresniu, pasiteiravo Irma, ką padarytum pirmiausiai?
„Visiems dovanočiau po namą, nes viskas prasideda nuo namų“, – po ilgos pauzės atsakė dešimtmetė.
„Būdama Keiptaune dar kartą įsitikinau, kad mes visi vienodi, – garsiai mąstė I.Jurgelevičiūtė. – Taip, skiriasi žmonių odos spalva, tradicijos, kultūra. Bet mes visi vienodai verkiame ir juokiamės, liūdime ir džiaugiamės. Ir visi svajojame apie laimę, ramybę ir meilę“.
