Manto Tautvaišo pasakojimas apie pasiektą karjerą skamba kaip knygose aprašomos tipinės sėkmės istorijos – nuo kavos nešiotojo į tikras žvaigždes.
Tik jam nereikėjo ilgai įrodinėti savo talento – visi, kas sukosi šalia, matė, kad Mantas turi neeilines rankas. Jam net nereikėjo krimsti jokių mokslų ar dieną naktį naršyti „Youtube“ kanale, aiškinantis, kaip elgtis su plaukais. M.Tautvaišas tiesiog viską žinojo dar prieš prisiliesdamas prie kliento.
Ir vos per 4-erius darbo metus jis savo srityje pasiekė tikrų aukštumų. Šiuo metu jį galima drąsiai vadinti vienu sėkmingiausių stilistų Lietuvoje.
Apie savo talentą net nenutuokė
Šiauliuose gimęs ir augęs Mantas Tautvaišas sako nuo pat vaikystės mėgo būti dėmesio centre – jokie renginiai mokykloje be jo neapsieidavo, visur skambėdavo jo balsas.
Kad jau artisto gyslele apdovanotas, jis nutarė šiuo keliu eiti ir po mokyklos – baigęs 12 klasių stojo mokytis aktorinio.
„Turėjau svajonę tapti žvaigžde. Aš kaip šiaulietis, prisižiūrėjęs visokiausių žurnalų, ir pats užsimaniau atsidurti juose“, – juokėsi Mantas.
Neilgai trukus ši svajonė ėmė pildytis – Mantas atsidūrė televizijos ekrane. Pradėjus studijuoti Šiaulių universitete, jam pasitaikė proga dalyvauti projekte „Chorų karai“. Jis, žinoma, šio šanso net neketino praleisti. Tačiau ši mintis visai nepatiko kurso vadovui.
„Jis sakė, kad jei aš noriu būti žvaigžde, tai turiu išeiti, o jei noriu būti profesionalas – galiu likti. Jam atrodė, kad televizija yra nerimta. Bet aš vis tiek ėjau, o jis ant manęs užsisėdo, ėmė reikalauti žymiai daugiau nei iš kitų, kabinėtis. Kadangi esu toks žmogus – kaip su manimi elgiasi, taip ir aš su jais, tai nusibodus patyčioms, vieną dieną atsistojau, viską mečiau ir išėjau“, – pasakojo jis.
Mantas buvo be galo nustebęs – atrodytų jau kur kur, bet universiteto bendruomenėje tokie dalykai juk neturėtų vykti... „Kaip jie gali nepalaikyti jaunimo, jų norų išbandyti save, ir dar drausti. Ši veikla visiškai netrukdė paskaitoms, repeticijos vykdavo po jų ir nedarė jokios neigiamos įtakos mano mokymuisi. Na, bet, matyt, užkabinau skaudžią temą, gal kokia neišsipildžiusi kažkieno svajonė...“
„Chorų karuose“ – iš dainininko į kirpėjus
Trečiajame muzikinio šou sezone Šiaulių chorą į priekį vedė grupė „Kitava“, čia Mantas spėjo tapti tikra žvaigžde. Tiesa, šlove ir dėmesiu džiaugėsi neilgai, nes jau ketvirtoje laidoje choras iškrito. Tačiau paskutinio filmavimo metu jis atrado savo naują gyvenimo aistrą, apie kurią nieko iki tol net nenutuokė.
„Prieš filmavimą nuėjau prie stilisčių ir paklausiau, ar galiu pats susišukuoti, nes jų šukuosenos man nelabai patiko. Jos sako: bandyk. Po kelių minučių pamačiusios rezultatą, stilistės paprašė manęs sušukuoti ir kitus vaikinus. Išpūčiau akis – juk niekada nesiliečiau prie kito žmogaus plaukų, kaip man reikės dabar tai padaryti... Bet pabandžiau. Kai stilistės pamatė mano visiems padarytas šukuosenas, pasiūlė ateiti pabandyti dirbti grožio salone. Viena jų džiaugėsi sakydama, kad „rado perlą chore, su kirpėjo talentu“, – šypsodamasis prisimena M.Tautvaišas.
Kad jau buvo metęs studijas ir kaip tik ieškojosi, ką veikti po muzikinio šou, Mantas sako per daug nemąstydamas sutiko išbandyti save grožio salone – juk neturi, ko prarasti.
„Prieš 6-erius metus kirpėjas tikrai nebuvo prestižinė profesija, kaip yra šiuo metu. Kai pasakiau tėvui, kad nusprendžiau tapti kirpėju, jis pradėjo juoktis iš manęs, negalėjo patikėti. Bet mama visada mane palaikė, žinojo, kad turiu menininko gyslelę nuo mažens.“
Jis sako visada mėgdavęs dekoruoti namus, perstatinėdavo baldus, močiutei rinkdavo aksesuarus. Kaip sakant, akį jis turėjo viskam, o ir į mokyklą madas atnešdavo – pirmasis suplyšusius džinsus apsivilkdavo ar kokį stilingesnį megztinį, dėl ko, tiesa, ir patyčių sulaukdavo.
„Bet prie plaukų nebuvau prisilietęs. Išvis kaskart sėdėdamas kirpykloje aš galvodavau: „Dieve, kaip nenorėčiau būti kirpėju.“ Nors gal dėl to, kad eidavau kirptis į gyvą eilę už 5 litus“, – juokėsi jis.
„Tad nuėjęs į saloną dirbti, padariau vieną, kitą šukuoseną, kirpėjos negalėjo patikėti, kad aš, niekur nesimokęs, taip sugebu. O aš jas darydavau visiškai pasikliaudamas savo vaizduote ir išeidavo būtent taip, kaip įsivaizduodavau“, – apie karjeros pradžią pasakojo Mantas.
Grožio salonai nebenorėjo paleisti
Artėjant vasarai, beieškant naujų iššūkių, Mantas pagalvojo, kad išsilavinimą visgi norėtų įgyti. Todėl stojo į profesinę mokyklą tobulinti savo kirpėjo įgūdžių, o vasarai, iki mokslo metų pradžios, išvyko dar „pamatyti pasaulio“ ir padirbėti su užsieniečiais Londone.
Stilistas pripažįsta išsiuntęs ne vieną gyvenimo aprašymą, siūlydamasis salone tiesiog padirbti asistentu, tačiau į nė vieną iš jų nebuvo sureaguota. Visgi į Angliją jis vis tiek išvyko – ėjo, bandė, nepasidavė ir galiausiai jį priėmė.
„Per tuos tris mėnesius aš tikrai užaugau. Iš pradžių buvau kaip pelenė – ir telefonu atsiliepdavau, ir pirmas į darbą eidavau, valydavau patalpas, plaudavau klientams galvas, nešiodavau kavas, džiovindavau plaukus... O galiausiai šukuosenas ėmiau daryti bendradarbėms, ir čia turėjau savo pirmąją nuotaką! Ta šukuosena buvo pilna deimantų, karūnų, ką prisiminus dabar kyla juokas. Bet tada ji buvo labai laiminga. Turbūt ją atsiminsiu visą gyvenimą“, – juokėsi jis.
Likimo ironija, bet Anglijoje įsikūręs grožio salonas po tų trijų mėnesių Manto jau nebenorėjo paleisti. Tačiau noras gyventi Lietuvoje nugalėjo.
„Atvykus studijuoti grupėje buvo 26 merginos ir 2 vaikinai... Jau po pirmo darbo, kai reikėjo padaryti tai, ką geriausiai moki, merginos pajautė konkurenciją. O mokytojos labai gyrė, visiems rodė kaip pavyzdį, – prisimena jis. – Iš tikrųjų ir pats nesuprantu, kaip man pavyksta. Aš tiesiog matau proporcijas, stilistiką, man visai nereikėjo mokytis. Netgi profesinėje mokykloje prie knygų nesėdėdavau, egzaminams nesiruošdavau – man viskas išeidavo natūraliai, aš tiesiog jau viską žinodavau. Niekada nesivadovaudavau šablonais. Man mokytoja liepdavo kirpti taip, kaip parodyta, o aš kirpdavau taip, kaip man atrodydavo. Nežinau, kaip tai įvyko, tai tiesiog užprogramuota.“
Pasibaigus mokslo metams, atėjus vasarai, Mantui pasiūlė įsidarbinti Vilniuje esančiame salone. Ir ne bet kokiame. O pas patį Kęstą Rimdžių, iš kurio pasimokyti svajoja kiekvienas meistras. Ką jau kalbėti apie tik pradedantį.
„Nuvažiavus į sostinę, pakalbėjome su Kęstu, parodžiau, ką moku, ir pradėjau dirbti. Buvo žiauriai įdomu, aišku, darbo valandos buvo labai ilgos, su klientais tekdavo praleisti 10–12 val. – Kęstas garsėja kaip darboholikas, gerąja prasme“, – šypsosi jis.
Savo vertę Mantas greitai įrodė, ir kai jau žadėjo rudenį grįžti tęsti mokslus Šiauliuose, Kęstas ragino likti sostinėje. Todėl stilistas perėjo į neakivaizdines studijas, su dėstytojais susitarė, kad kas mėnesį grįš atsiskaityti ir jam tai lengvai pavyko įgyvendinti. „Spėkite, kiek iš 28 baigusių studijas dabar yra kirpėjai? Aš vienas“, – tikino jis.
„Aš Kęstui iš pradžių sakiau, kad jo asistentu, padedančiu su klientais, visą gyvenimą tikrai nebūsiu, nes mano tikslas tapti meistru, kuris viską pats atlieka nuo pradžios iki galo. Jis sakė – pirmiausia pabandyk. Tačiau kiek daugiau nei po metų savo tikslą pasiekiau ir beveik dvejus metus dirbau kaip meistras. Bet kai nebepajėgiau atlaikyti įtampos, tiek daug klientų, pajutau, kad reikia kelti sparnus, nes jau pasiėmiau viską“, – kalbėjo Mantas.
Dirbęs salone, Mantas Tautvaišas ėmė atstovauti tik savo vardui. Ir jam nereikėjo ieškotis naujų klientų, jie patys atėjo paskui jo talentingąsias rankas.
„Susikūriau komfortą, įgavau naujos patirties, juk dabar turiu visus reikalus tvarkyti pats – tapau savotišku smulkiuoju verslininku“, – juokėsi jis.
Naujų klientų nepriima
Šiuo metu Mantas skaičiuoja dar tik ketvirtus metus darbo Vilniuje, tačiau čia jis jau spėjo tapti tikra žvaigžde. Eilės vizitui tokios ilgos, kad nors ir dirba penkias dienas per savaitę, vietą jis gali pasiūlyti tik už trijų mėnesių. O pastaruosius dvejus metus naujų žmonių net nepriima, nors kas dieną sulaukia prašymų.
„Vieną kartą jau buvau save pernelyg išdalinęs – atsidūriau ligoninėje, – prisimena Mantas. – Prasidėjo stuburo skausmai, negalėjau vaikščioti, kairė koja nustojo veikusi. Tada mano tikslas buvo uždirbti 10 tūkst. litų, gerai gyventi, daug keliauti ir puikiai atrodyti – viskas viename. To siekdamas save sudraskiau. 7 val. ryte eidavau į treniruotę, nuo 10 val. iki 20 val. dirbdavau, vėliau dar į miestą išeidavau. Tik suprastėjus sveikatai supratau, kaip iš tikrųjų viskas yra trapu, kaip reikia save mylėti. Per tą mėnesį, kurį gulėjau su lašelinėmis, mano galvoje viskas persidėliojo, ėmiau visiškai kitaip mąstyti.“
Tokia sėkminga karjera pareikalavo iš Manto ne tik sveikatos, bet ir be galo daug darbo.
„Aš visada norėjau būti savo srities geriausiu. To siekiau visomis keturiomis, savęs visai negailėjau. Ir aš visada dariau taip, kaip man atrodė. Ne taip, kaip norėjo kiti. Aš su žmonėmis esu tikras. Man nereikia, kad man duotų, aš ateinu ir pasiimu pats. Tai ir karjeroje aš nelaukiau, kol man ją įdės į rankas“, – savo sėkmės receptą išduoda Mantas.
Ir nors plaukų stilisto srityje jis, atrodo, jau pasiekė tikras aukštumas, savo artistiškos gyslelės nepamiršo – rezga slaptus planus.
„Mano gyvenimas dar nesibaigė, dar viskas laukia ateityje, aš niekur neskubu. Nors ir ši svajonė sena, aš ją vis dar turiu. Sukuosi arti to, tik laukiu tinkamo momento ir vietos. Tikrai turiu visokių planų, bet neskubu, kol nesu užtikrintas, kad man tikrai pavyks, kad tikrai bus taip, kaip aš noriu“, – 15min intrigavo Mantas Tautvaišas.
Žiūrėkite galeriją: