Bet viskas nuo pradžių. B.Marozaitė į abi keliones vyko ne po parduotuves vaikščioti ir lankyti vien tik turistų pamėgtas vietas. Mergina kelionės metu tikėjosi pasportuoti. „Anksčiau mano aplinkoje nebuvo draugų ar gerų pažįstamų, kurie užsiimtų vandens sportu. Tad, kai internete pamačiau merginoms organizuojamą stovyklą, kurioje pamokos vyksta savaitgalį, surizikavau ir nuvažiavau. Nuo to laiko viskas ir prasidėjo. Galiu tik pasidžiaugti „Boardsports“ kompanija, kuri ne tik prekiauja šiai veiklai skirta įranga, bet ir organizuoja išvykas Lietuvoje ir keliones į užsienį, savaitgalio stovyklas. Tai puiki proga ne tik išmokti, bet ir susirasti naujų draugų bei bendraminčių,“ – portalui Žmonės.lt pasakojo B.Marozaitė.
Birutė juokėsi, kad savęs nelaiko didele ekstremale. Anot merginos, vandenlentės ar snieglentės nėra ekstremalu, jei neatlieki triukų. „Čia tas pats kaip vairuoti automobilį, viena yra važiuoti 200 km/val. greičiu, o kita – 40 km/val.“, – teigė B.Marozaitė. Mergina pasakojo, kad su snieglentėmis ir slidėmis jau senokai čiuožinėdavo, o jėgos aitvarai ir vandenlentės yra gana naujas užsiėmimas, mat tai reikalauja daug laiko, kantrybės ir finansų.
„JAV praleidau tris savaites. Atostogų metu apsilankiau Niujorke, Vašingtone, o lankydamasis Floridoje nė iš tolo nepriminiau tipiškos turistės, kadangi pliaže praleidau vos porą pusdienių. Kadangi gulėti paplūdimyje dienų dienas ir degintis yra ne man, todėl vykau vis į skirtingas vietas: Majamį, Orlandą, Ki Vestą, Tampą ir Palm Bičą. Rytinėje Floridos pakrantėje lankiausi vandenlenčių sporto parkuose, kurie ten yra vadinami „cable park“. Aplankėme netoli Majamio esantį „Ski Rixen“, Tampoje esantį „Mccormick's Cable Park“ ir Orlande – „Orland Watersports Complex“, – portalui Žmonės.lt pasakojo B.Marozaitė. Birutė džiaugėsi, kad ir Lietuvoje taip pat galima užsiimti vandenlenčių sportu, nors tai nauja sporto šaka. Šiuo metu Vilniuje jau veikia vandenlenčių parkas „Waketown“, kuris, anot merginos, nenusileidžia JAV matytiems parkams.
Nors Birutė mėgsta ekstremalų sportą: žiemą čiuožia snieglente, vasarą bangas skrodžia su jėgos aitvaru, tačiau vandenlenčių sporte ji yra naujokė. Mergina prisipažino, kad jokių triukų nemoka, tačiau teigė, kad kartais pasiplaukioti yra visai įdomu ir pažiūrėti, kaip tai daro profesionalai. B.Marozaitė prisipažino, kad „Ski Rixen“ parke jai nepavyko išvengti traumų: ji sugebėjo išsisukti koją ir visą savaitę sunkiai vaikščiojo.
B.Marozaitė Floridoje taip pat išbandė plaukimą baidare upėmis, kurių krantuose ilsisi, o vandenyje gyvena aligatoriai. Mergina prisipažino, kad plaukti tokiomis upėmis buvo įdomu, tačiau gan nejauku. Birutė Niujorke ir Vašingtone aplankė turistų pamėgtas vietas ir pajuokavo užsidėjusi pliusą, kad apsilankė.
Nors įspūdžių kelionės metu netrūko, tačiau Birutei labiau į atmintį įstrigo 2013 metų spalio mėnesį aplankyta Brazilija. „Po pirmųjų bandymų atsistoti ant lentos ir plaukti su aitvaru aš ir draugė metėme sau iššūkį ir nusprendėme vykti į Braziliją. Iš pradžių suplanavome vykti mėnesiui, tačiau man taip patiko ten būti, jos paskutinę akimirką pasilikau dar vienam mėnesiui“, – prisiminimais dalijosi B.Marozaitė.
Kartu su drauge į kelionę išsiruošusi Birutė ne tik pamatė egzotišką šalį, kurioje lepina 30 laipsnių šiluma, dideli paplūdymiai, šiltas vandenynas, bet ir pagilino savo jėgos aitvarų sporto įgūdžius. „Įdomu tai, kad šalis nėra labai prabangi. Žinojome, kad vykstame į kažkokį kaimą, kuriame nėra pramogų. Kaimas vadinosi Paracuru. Apsistojome mažame viešbutyje „Pousada Iguana Park“. Buvome girdėjusios, kad ten yra geros sąlygos išmokti kaituoti“, – teigė B.Marozaitė. Išsiruošti į tolimą šalį paskatino ir noras patirti nuotykių, sutikti naujų žmonių ir rasti bendraminčių. „Kadangi buvome dvi merginos, kurios gerai kaituoti nemokėjo, o ir informacijos, kur vykstame, neturėjome, tai kelionė buvo tikras iššūkis mums abiem. Galbūt tai buvo ir tikslas, įrodyti sau kažką, nugalėti baimes ir patirti ką nors naujo“, – portalui Žmonės.lt pasakojo I.Marozienės dukra.
Birutė pasakojo, kad vos atvykus į viešbutį „Pousada Iguana Park“ sužinojo, kad jį valdo lietuviai, ir tai, kad jame gyvena daug lietuvių. „Apskritai mane nustebino didelė lietuvių bendruomenė Parcuru miestelyje. Sutikome smagius, vienas kitam padedančius ir linksmus žmones, kuriuos vienija vandenynas, jo bangos, vėjas ir pomėgis plaukioti jėgos aitvarais“, – prisiminimais dalijosi Birutė, kuri Brazilijoje lankėsi pirmą kartą. Aplinkui plytėjo smėlio kopos, augo palmės, šiek tiek augmenijos, o didžiausius plotus užėmė nuostabaus grožio paplūdimiai. Birutė pasakojo, kad visus du mėnesius buvo labai šilta, o lijo vos kelis kartus ir labai trumpai. Ji pridūrė, kad su vietiniais turėjo labai mažai ryšių: visų pirma, dėl saugumo, o antra – beveik niekas nekalba angliškai.
B.Marozaitė prisipažino, kad pirmasis įspūdis apie šalį nebuvo toks geras, kokio galbūt tikėjosi. Merginos į Braziliją atvyko beveik po visą parą trukusių skrydžių, todėl buvo labai pavargusios. „Atskridome vakare, buvo jau tamsu, o nuo oro uosto iki Paracuru dar laukė pusantros valandos kelionė. Važiavome tamsoje pro neturtingus rajonus su vietiniu vairuotoju, kuris net nekalbėjo anglų kalba. Todėl nežinojome, ar mus veža ten, kur reikia, todėl nesijautėme drąsiai (juokėsi). Atvykusios į vietą pamatėme, kad vieta šiek tiek primena močiutės kaimą su karvėmis, vištomis, katėmis, o ne egzotiškąją Braziliją. Pailsėjome, atsigavome ir kas kartą su kiekviena diena mums ten vis labiau patiko, nebematėme nei po lovą lakstančių skruzdėlių, nustojome cypti, pamačiusios driežus bei varles vonioje arba bėgančius sienomis“, – juokėsi Birutė.
Kaip atrodė tipiška B.Marozaitės diena Brazilijoje? „Kadangi atvykome ne 10-iai dienų ir neplanavome kažkur labai toli keliauti, norėjome tik išmokti kaituoti, nerūpestingai praleisti laiką, tai tipiška diena atrodė labai paprastai. Mūsų dienos režimas priklausė nuo potvynių ir atoslūgių. Nuo jų priklausydavo, kada važiuodavome prie jūros mokytis plaukioti su jėgos aitvarais. Pamokas tekdavo derinti su instruktoriumi, kuris taip pat buvo lietuvis. Visas pasiruošimas, nuvykimas prie vandenyno, įrangos paruošimas, plaukimas, įrangos plovimas ir tvarkymas užtrukdavo pusdienį, o visa kita – laisvas laikais. Vakarai dažnai pasibaigdavo smagiomis vakaronėmis ir kitomis pramogomis“, – pasakojo mergina.
Paklausta, kas sužavėjo, o galbūt atgrasė egzotiškoje šalyje, Birutė teigė, kad labai sunku atsakyti, nes ji visus du mėnesius praleido mažame kaimelyje prie pat vandenyno, kur nereikėjo skubėti, todėl reikėjo tik mėgautis vandenynu bei saule. „Tame ir buvo visas žavesys, kad ten nebuvo prabangos, naktinių klubų, prabangių restoranų, maistas perkamas paprastai turguje, o angliškai kalbančių žmonių buvo beveik neįmanoma sutikti. Nebuvo kažko, kas atgrasė, tačiau Brazilija garsėja savo nusikalstamumu. Todėl niekada nesijauti saugus, o ir aš niekada neidavau niekur viena. Kaimelyje, kaip ir visoje Brazilijoje daug vagysčių, todėl visada reikėjo saugotis“, – kalbėjo B.Marozaitė.
Birutė prisiminė ir Lietuvoje, ir Brazilijoje nuskambėjusią jėgos aitvarų sporto instruktoriaus Simono Aginto nužudymą praėjusių metų gruodžio mėnesį. „Šis įvykis įvyko mums esant ten, tiesiog kitoje gatvelėje. Jis buvo mūsų jėgos aitvarų instruktorius, su kuriuo susibendravome“, – pasakojo mergina.
B.Marozaitė sakė esanti konservatyvi maisto atžvilgiu ir retai ragauja ką nors naujo, tačiau maistas Brazilijoje jai jau savaime buvo pakankamai egzotiška ir neįprasta. „Valgėme aštuonkojus, moliuskus, įvairių žuvų karpačio ir langustus, tradicinius patiekalus. Bet įsimintiniausias man buvo draugo darytas desertas iš marakujos. Jis buvo gaminamas pagal vietinių tradicijas. Tikiuosi, kad jei teks apsilankyti dar kartą, tai man būtinai jo pagamins“, – pasakojo Birutė.
Paklausta apie traumas Brazilijoje, B.Marozaitė teigė, kad mokantis valdyti aitvarą neapsieinama be kraujosruvų ir kitų sutrenkimų, kurių būna kasdien. „Jei mokaisi, treniruojiesi ar atliki naujus triukus, tai natūralu, kad būna visko. Jei guli ant sofos, tai nieko ir nesusižeidi, o jei tik ką nors aktyviai veiki, tai, manau, kad tai yra neišvengiama“, – teigė mergina.
