Iš jos galima pasimokyti žvejo kantrybės, patyrusios šeimininkės sumanumo ir lengvumo. Įmantrius žuvies patiekalus jį gamina lengvai ir su didele meile. Lygiai taip, kaip ir žvejoja.
Pirmoji Algės meškerė dar vaikystėje buvo iš lazdyno lazdos, o pirmasis laimikis – lydeka, gerą pusdienį skaidriame Lėvens vandenyje spoksojusi į meškeriotojos masalą. „Galop jos nervai nebeišlaikė“, – šiandien linksmai prisimena A.Žukauskienė.
Ji prisipažįsta šio savo pomėgio per daug nesureikšminanti, nors ne kartą su tikrais profesionalais dalyvavo žūklės varžybose: „Daug mano draugų, TV operatorių buvo žvejai. Yra tekę dalyvauti ir poledinės žūklės varžybose, meškerioti ir mariose, ir ežeruose, ir tvenkiniuose. Vyrai atvykdavo rimti, apsiginklavę brangia įranga. Į savo žvejybą visada žiūrėjau kaip į žaidimą. Nepaisant to vienose varžybose užėmiau antrą vietą, tada geriau sekėsi tik Pauliui Korsakui. O jūroje man nesisekė. Susirgau jūrlige. Menkės galėjo kad ir pačios šokti į denį, man jos neberūpėjo“.
Žvejų tarpe galioja taisyklė – kas žuvį pagauna, tas ją ir valo. Kaip lengvai išvalyti žuvį? Deja, net Algė recepto neturi: „Nieko gero apie tai negaliu pasakyti. Išvalyti reikia gerai ir nieko čia nepadarysi“. Tačiau ji turi receptą, kaip paruošti ešerį, nenuskutus žvynų. Išvalius vidurius, visus prieskonius dėti į žuvies vidų ir pavartant kepti orkaitėje ant grotelių.
„Kai iškepa, žvynus galima nuimti kartu su odele. Lieka skanioji žuvies mėsa ir prieskonių aromatas. Į vidų dar galima įdėti sviestuko, grietinėlės, krapų, petražolių. Man dar labai patinka bazilikas, meirūnas. Visi poskoniai persiduoda iš vidaus, iš širdies! Ešerys man – skaniausia žuvis. O jau tie maži ešeriukai, traškantys, pakepti keptuvėje ant gero aliejaus! Užtenka juos nuo uodegėlės įtrinti druska, pipirais, citrinpipiriais ir pavolioti miltuose“, – pasakojo žurnalistė.
Žūklė savo malonumui jai, ko gero smagesnė, nei varžybose. A. Žukauskienės žvejybos kompanionė – Daina Gudzinevičiūtė, olimpinė šaudymo į skriejančius taikinius čempionė. „Vieną vasarą Dainos sodyboje, vandens telkinyje įvyko karosų demografinis sprogimas. Teko padėti draugei išgaudyti perteklių. Ko tik mes su jais nedarėme! Mažesnius čia pat šveitė du jos vilkšuniai, o didesnius Daina troškino. Išvalytus dėjo į greitpuodį su morkomis, svogūnais, tradiciniais žuvies prieskoniais, įpylė aliejaus, truputį acto. Paruošė per pusvalandį, net visi kaulai ištirpo. Paprasta ir labai skanu“, – dar vienu žuvies patiekalo receptu pasidalino pašnekovė.
Karjeros pradžioje A. Žukauskienė žvejybą buvo apleidusi. Kai gyvenimas tapo ramesnis, meškerė sugrįžo į moters rankas. Žūklė jai – geriausias būdas pabūti su savim, pamedituoti, pasigrožėti gamta: „Tokių gražių vaizdų, kaip Kuršių mariose ar Nemuno deltoje prie Rusnės nemačiau jokiose italijose ar sicilijose. O jau tas žiūrėjimas į plūdę Gali visą dieną tylėti! Tikras poilsis. Net dabar, kai važiuoju į Druskininkus, sveikatos, grožio procedūrų, Laisvą minutę pasiimu meškerę ir einu prie Nemuno“.
A.Žukauskienė kilusi iš Pasvalio. To krašto virtuvėje žuvis neturi ypatingai gilių tradicijų.
„Dabar mes pagaliau atrandame žuvį. Iš tiesų tai puikus produktas, o gerai paruoštas jis prilygsta delikatesui. Kadangi aš ją labai mėgstu, virtuvėje visą gyvenimą eksperimentuoju. Ruošiant žuvį laikausi taisyklės – nepersistengti derinant skonių. Kiekviena žuvis turi savo natūralų skonį, stengiuosi jį ir išlaikyti. Jei lydeka, tai lydeka. Jei karosas – tai karosas. Visos žuvys labai skanios! Kai kada tik reikia skirti daugiau laiko. Na, tarkim ruošiant lydeką. Jei ji didesnė nei 300-400 g., geriau farširuoti. Čia jau fantazijai ribų nėra. Į žuvies masę aš dedu tarkuotų žalių morkų, grietinėlėje mirkytų džiūvėsių, svieste pakepintų svogūnų. Galima dėti kokius tik mėgsti prieskonius. Man labai patinka muskato riešutas. Kepu orkaitėje“, – pasakojo moteris.
TV žurnalistės namuose Kūčioms panašiai gaminamas ir farširuotas karpis. O kad patiekalas būtų šventiškas, šeimininkė iš galvos ir kaulų verda sultinį, į jį deda želatinos ir burokėlių. Karpis patiekiamas rausvuose drebučiuose.
Algimantos namuose žuvis ruošiama ne tik šventėms. Netikėtam svečiui šaldiklyje atsiras lašišos arba lašišinio upėtakio karpačio. Pasak jos, tai vienas iš pačių paprasčiausių ir pačių mėgstamiausių jos patiekalų. Žuvies file ji keletą dienų palaiko įtrynusi žolelių mišiniu žuviai ar žolelių ir česnakų mišiniu, kitais prieskoniais, kartas nuo karto pajudindama, kad šie tolygiai pasiskirstytų.
Vėliau suvyniojusi į plėvelę deda į šaldiklį. Išėmus paprasčiausiai padrožia peiliu, patiekia su citrina, arba su česnaku, aliejumi.
O savo anūką žvejė lepina žuvies kotletais, kurie skoniu niekuo nesiskiria nuo farširuotos lydeka ar karpio, pagamintais su meile ir įsitikinimu, kad žuvis – ir labai skanu, ir sveika.
