Jei kalbėtume apie dailę, pradininko karūna tektų Marceliui Duchampui, kuris XX a. antrame dešimtmetyje it apsėstas vilko į parodas dviračių ratus ir pisuarus: neva ready-made (gatavi daiktai) turės didelę ateitį. Tačiau mada laikėsi atokiai nuo M.Duchampo. Moterys visais laikais pageidavo būti ne juokingos, o gražios.
Revoliucionierė L.Casati
Anuomet ryžtis eksperimentams galėjo tik labai drąsi moteris. Tokia atsirado. Luisa Casati (1881–1957) anksti tapo turtinga paveldėtoja, be to, ištekėjusi už markizo, gavo titulą, tad ponios nėmaž nejaudino, ką ir kaip ji papiktins. Kita kalba, kad markizės stiliui reikėjo geros vaizduotės ir talento. Pinigų – taip pat: L.Casati, nors ir turtuolė, į senatvę įsiskolino 25 mln. JAV dolerių. Mainais spėjo išgarsėti kaip ekscentriškiausia Europos dama.
Luisos namuose šmirinėjo nuogi tarnai, intymias vietas prisidengę auksiniais figų lapais. Valgomajame prie stalo sėdėjo vaškiniai manekenai, sklido gandų, kad kai kuriuose buvo saugomi L.Casati meilužių pelenai. Ji kolekcionavo laukinius žvėris ir roplius ir ne visuomet laikė juos narvuose. Tarkim, mėgo eiti pavaikščioti su porele dailių gepardų.
Vampyriškas grožis
Ši ponia ir sugalvojo imituoti daiktus bei naudotis tuo, kas anksčiau su puošyba neturėjo nieko bendra. Iš kuklių pavyzdžių galima paminėti Paulio Poiret jai pasiūtą „fontaną“ – kelių pakopų suknelę su perlais, kurie, suverti ant siūlų, vaizdavo vandens čiurkšles.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Žydų dizainerio K.Levi bateliai. |
Rimtesnis pavyzdys – gyvatėlės iš asmeninio ponios žvėryno: jas Luisa kabindavo ant kaklo vietoje koljė. Ir jau visai makabriškai skamba pasakojimas, kad, važiuodama į kokią nors puotą ar operą, madam prašydavo papjauti vištą ir mirkydavo rankas jos kraujyje. Žodžiu, verkia Lady Gaga. Beje, garsusis popžvaigždės posakis „noriu būti gyvas meno kūrinys“ irgi priklauso L.Casati.
Jos vampyriškas grožis (raudoni plaukai, ryškios lūpos, bekraujis veidas) ligi šiol daro įspūdį Johnui Galliano, o ir dažna „Christian Dior Couture“ kolekcija būdavo įkvėpta L.Casati. Dizainerė Georgina Chapman savo firmą pavadino „Marchesa“ (markizė) irgi jos garbei. Ekscentriškosios Luisos įtaką patyrė daugybė dizainerių. Tačiau anuomet ji buvo vieniša. Gal tik Elsa Schiaparelli be ironijos stebėjo markizės madų paradą ir galvojo, ką iš to išpešti.
E.Schiaparelli ir S.Dali tandemas
Dizainerės E.Schiaparelli (1890–1973) idėjos irgi kirtosi su laikmečio standartais. Bet kurti drabužius buvo jos darbas. Be to, ponia Elsa turėjo tvirtą užnugarį. Dažnas jos drabužis buvo projektuojamas su Salvadoru Dali, tad visi supratingai linkčiojo: tai ne marazmas, o siurrealizmas.
Taip, gana neskausmingai, prieš pat karą atsirado „Suknelė su omaru“ ir „Ašarų suknelė“, drabužių su Jeano Cocteau piešiniais, suknelė-skeletas – dar vienas Lady Gagos įkvėpimo šaltinis. Šėtonas Dali sugalvojo apversto bato formos skrybėles (įdomiausia – jų „padai“ buvo raudoni, taigi labutenų pirmtakai), o Elsos švarkeliai pasipuošė bičių, avinų, riešutų pavidalų sagomis. Gimė ir garsioji E.Schiaparelli juvelyrika – žuvų nugarkaulių formos papuošalai.
Bet jos sekėjai įsidrąsino negreitai. Ilgą laiką į griaučius niekas nesikėsino, tik 1979 m. Helmutas Newtonas surengė įsimintiną fotosesiją „X-Ray“: ten Karlo Lagerfeldo bateliai ar „Van Cleef & Arpels“ papuošalai buvo įamžinti rentgeno nuotraukose.
Tikrasis kaulų triumfas prasidėjo jau šiame amžiuje. Staiga paaiškėjo, kad kone kiekvienas dizaineris savo spintoje turėjo paslėpęs skeletą, o Jeanas Charles de Castelbajacas, Jeremy Scottas, Katie Eary – ne vieną. Atsirado nemarių Alexanderio McQueeno šalikų su kaukolėmis, „Dsquared2“ sukūrė batus, kurių kulniuką atstojo grakščiai išlenktas „nugarkaulis“, anatomija parūpo visai armijai juvelyrų ir marškinėlių gamintojų.
A.Warholo suknelės
Ilgą laiką daiktų invazija į madą domino tik kvanktelėjusias ar itin stilingas aristokrates. Ištikimiausios E.Schiaparelli klientės buvo Vindzoro kunigaikštienė Wallis Simpson ir už princo ištekėjusi „Singer“ siuvimo mašinų imperijos paveldėtoja Daisy Fellowes. Kad ir kokie kuklūs šiandien atrodo tie siurrealistiniai tualetai, jie buvo užuomina apie išskirtinę savininkių padėtį ir jų banko sąskaitas.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ph.Treacy skrybelės gyvenimą pavertė karnavalu. |
Aukštoji mada turėtų visa širdimi nekęsti poparto ir asmeniškai Andy Warholo, kuris 7-ajame dešimtmetyje nutarė žaisti demokratą: drauge su kolegomis skatino naudotis fabrikiniais daiktais, tiražuoti garsenybių atvaizdus, gundyti tuo, kas visiems pasiekiama ir suprantama. Andy nuoširdžiai pasidarbavo, kad buitis suartėtų su menu ir su mada ir kad pastaroji iš aukštumų nusileistų į žemę.
Oficialiais duomenimis, poparto epocha madoje prasidėjo nuo keleto A.Warholo suknelių, kurių „audiniai“ (tiksliau, popierius) vaizdavo „Campbell's“ pomidorų sriubos skardines, „Brillo“ pakuotes ir tiesiog įspėjamąsias etiketes „Dūžtantis“...
Plebėjiškų marškinėlių era
Ne gana to, prasidėjo margintų marškinėlių era. Pirmas egzempliorius, saugomas Smithsono muziejuje, 1948 m. agitavo balsuoti už Thomą Dewey prezidento rinkimuose. Pirmoji komercinė reklama ant pilvo agitavo gerti „Budweiser“ alų. Vėliau kažkas pastebėjo, kad drabužį ignoruoja moterys, ir pasipylė marškinėliai su Walto Disney filmukų herojais. Ilgai snaudę susigriebė rokeriai, ėmė prekiauti savo šūkiais ir portretais.
Laimei, plebėjiški marškinėliai (ir labai pelningas jų verslas) nenumarino dizainerių humoro jausmo. Tad vis dar išnyra kokia nors persona, kuriai patinka daiktai apsimetėliai. Pavyzdžiui, Lulu Guinness, kurios rankinės būna pyragaičių, namukų, suknelių formų, velnių priėdęs skrybėlininkas Stephenas Jonesas, Charlotte Olympia, mėgstanti batelius su sparnais ir arklio uodega.
Nuodėmė būtų nepaminėti ir žydų dizainerio Kobi Levi, kuris pasirenka bet kokį daiktą ar gyvulį (krėslą, krepšį, bananą, šunį, žąsį ir pan.) ir bando jo formą pritaikyti kurpaliui. Taip atsiranda labai linksmi ir patogūs bateliai, tikra poparto svajonė. Bėda, kad Kobi ilgai tupinėja apie kiekvieną porą, kaip skulptūrą daro rankomis, todėl šis malonumas brangokas.
Talentų atradėja
Kalbėdami apie sąlyginai platų daiktiškosios mados pritaikymą, neišvengsime Isabellos Blow (1958–2007), kuri pradėjo karjerą kaip Annos Wintour asistentė, o vėliau tapo viena iš įtakingiausių mados personų.
Perskaičius jos biografiją, gali pasirodyti, kad ta moteris nieko kito nedarė, tik žudėsi (bandė palįsti po mašina ir po traukiniu, šoko pro langą, gėrė migdomuosius ir herbicidus – regis, tik septintasis bandymas baigėsi mirtimi), bet tai – netiesa. I.Blow atrado daug talentų, konceptualistus Alexanderá McQueeną ir Husseiną Chalayaną, taip pat – kepurininką Philipą Treacy, kuris gyvenimą pavertė karnavalu.
Įrodymų toli neieškodami, prisiminkime žirgų lenktynes Askote ir ten suvažiuojančias skrybėlėtas ponias. Masiniam reiškiniui dirvą ruošė pati I.Blow, kuri tapo gyva Ph.Treacy reklama: išmėgindavo ir savo bičiulio skrybėles-omarus, ir minimalistines kepurėles, kurių vienintelė sudedamoji dalis buvo užrašas „Blow“…
