Pirmą kartą Islandijoje G.Ivanauskas apsilankė dar prieš septynetą metų, kai gastroliavo su Oskaro Koršunovo teatru. Tačiau ši kiek daugiau nei savaitę trukusi kelionė pažėrė dar nematytų salos spalvų ir potyrių.
„Nuo gimtadienio praėjo du mėnesiai, bet tuos mėnesius gimtadienio nuotaikomis ir gyvenu! Savaitės Islandijoje pakako, pavyko labai nemažai pamatyti. Nusileidome sostinėje, gyvenome šiaurinėje šalies dalyje – Vestfjorduose. Beveik visą šalį reikėjo pravažiuoti, tikrai nemažai vietų aplankėme – ir didžiausius, galingiausius krioklius, ir geizerius, ir geotermines versmes. Ten net nereikia į kokius nors punktus nuo A iki Ž važiuoti, nes gamta, kur tik pasisuksi, yra nuostabi“, – 15min pasakojo G.Ivanauskas.
Su draugų kompanija į salą vykęs aktorius pasakojo, kad žinojo, ko tikėtis iš šios šalies.
„Turbūt pirmasis objektas, kurį pamačiau, buvo Dynjandi krioklys – labai gražus ir įspūdingas. Prie jo galima prieiti labai arti, gerai, kad turėjome apsiaustus nuo lietaus – nuo krentančių vandens purslų buvome visiškai šlapi. Ir žinoma – geizerio sprogimas! Jį pamatėme paskutinę dieną, jau važiuojant į oro uostą. Įspūdingas reginys – kas keletą minučių vanduo stačiu 16 metrų stulpu šauna iš žemės gelmių į viršų“, – karštais lyg geizerio vanduo įspūdžiais su 15min skaitytojais dalijosi Gytis.
Tie, kurie lankėsi Islandijoje, tikrai žino, kad vietovėje, kurioje išsiveržia geizeris, tvyro stiprus sugedusių kiaušinių kvapas. G.Ivanauskas apie jį kalbėjo garsiai juokdamasis: „Jaučiasi jis net neprivažiavus iki vietos automobiliu. Bet nieko, jis man nesugadino kelionės.“
Atvykusiems į Islandiją turistams dažnai patariama keliauti sekant saulę arba nuolat stebint orų prognozes. Taip neteks nuolat mirkti lietuje, bus galima pamatyti ir saulėtąją salos pusę.
„Oras pasitaikė labai geras, lijo gal tik porą dienų. Pavienių pakrapnojimų net neskaičiavau, buvo nemažai saulėtų dienų. Kita vertus, žinojau, kur važiuoju, todėl buvau pasirūpinęs ir tinkamų drabužių. Jei Islandijoje vasarą būna +16, tai čia jau karšta. Ar lyja, ar nelyja, vėjas skersai išilgai pučia nuolatos. Su kompanija juokėmės, kad labai gerai prapūs mums galvas ir grįšime visiškai švieži. Ir taip įvyko – nuėjau į repeticiją ir visi sakė, kad tiesiog šviečiu! Grįžau visiškai su gera energija ir norėdamas kibti į darbus“, – džiaugėsi G.Ivanauskas.
Grupė draugų išnuomotu automobiliu leidosi į kelionę po salą. Vietos gyventojai neretai paburnoja, kad nebegali ramiai gyventi dėl intensyvaus turistų srauto. Tačiau G.Ivanauskas nepastebėjo, kad turistų būtų itin daug.
„Pravažiuoja viena kita mašina, salos plotas didžiulis, gyventojų nėra daug. Mane nustebino kelių kultūra. Jei iškeltume visus lietuvius į Islandiją, tai ten būtų labai daug avarijų, kritimų nuo skardžių. Lietuvoje tai turbūt neįmanoma. Pas mus mėgsta pypinti, o ten yra griežtai draudžiama. Kiekvienas vairuotojas maloniai praleidžia. Kalnų keliukai yra labai siauri ir sunku prasilenkti. Kai kurie tiltai per upes taip pat siauri, juo gali pravažiuoti tik viena mašina. Prie tilto susitikusios dvi mašinos sustoja ir viena kitą praleidžia. Tas, kurį praleido, pravažiuodamas dar pamojuoja, padėkoja. Jei važiuotų lietuviai su lietuviškais principais, vieni kitiems neužleistų vietos – visi pypintų, rėktų. O Islandijoje lėčiau priekyje važiuojanti mašina, jei yra laisvas kelias, parodo, kad galima ją lenkti“, – vairavimo ypatumus Islandijoje pasakojo aktorius.
Jį nustebino ir žmonių draugiškumas: „Nepažįstami žmonės eina ir sveikinasi, vaikšto su šypsena. Net jei apsiniaukę, šalta – visi žmonės pozityvūs ir geranoriški. Net vaikai sveikinasi. Ko pas mus nelabai būna... Jie ir angliškai puikiai kalba, todėl visada padeda, yra nuoširdūs ir neapsimetinėja kaip kokioje Amerikoje.“
Patys islandai sako, kad jų šalyje yra tik du miestai – sostinė ir šiaurinėje salos dalyje įsikūręs Akureiris. Keliautojų iš Lietuvos grupė užsuko ir į šį miestą, tačiau ne muziejai ar teatrai juos domino, o visus pakerinti gamta.
„Ką gamtos grožis mums davė, tą ir suvalgėme. Norėjome įlįsti į muziejų, bet buvo jau per vėlu, kito muziejaus neradome. Važiavome „na ura“ – be jokių įsipareigojimų, pasiėmę žemėlapį, į vieną pusę, į kitą. Kažkurią dieną draugai norėjo pabūti dviese, tas jų pabuvimas baigėsi sužadėtuvėmis. Mes su kita kompanijos dalimi mašina išlėkėme ir atradome labai gražių vietų, kurios net žemėlapyje nepažymėtos. Visiškai netyčia“, – pasakojo G.Ivanauskas.
Radę šiltąsias versmes keliautojai negalėjo praleisti progos ir jose nepasimaudyti. Nors tą dieną ir lijo, karštas vanduo tikrai neleido sušalti. „Atsigulti net nesugebėjau į tą vandenį. Įmerkiau užpakalį, nes pradėjo tvilkinti nugarą. Kadangi kūnas buvo ganėtinai įšalęs (lauke vėsu), tai tu turi prisipratinti. Labai mėgstu žiemą karštą kubilą, pojūtis buvo panašus. Išlipęs kaifavau, sakiau, kaip gera, ir atsigavau“, – 15min pasakojo jis.
Islandija negali pasigirti įvairia gyvūnija, tačiau to net nereikia – svečiai lieka nustebinti matydami laisvai besiganančias avis ir arklius, kurie nėra laukiniai, nors taip ir yra galvojama.
„Norėjome važiuoti stebėti banginių, bet nebuvome rezervavę vietos, todėl jų neišvydome. Bet avių prisižiūrėjau visam likusiam gyvenimui į priekį. Mes juokdavomės ir sakydavome – „O, žiūrėk, draugės pareina iš darbo“, arba „O, palauk, sustok, kaušės ant kelio“, – juokdamasis įspūdžius pasakojo aktorius.
Sostinė Reikjavikas garsėja naktiniu gyvenimu ir pramogomis. Daugelis turistų ten palieka paskutines islandiškas kronas ir į oro uostus skuba nusnūsdami autobusuose. G.Ivanauskas sostinę matė tik pirmą ir paskutinę kelionės dieną.
„Kadangi gyvenome tolokai nuo salos didmiesčio, Reikjavike praleidome labai mažai laiko. Turiu ten draugų, net su jais nesusitikau. Ką Reikjavike teko patirti, tai žymiuosius Reikjaviko dešrainius. Ten nusidriekusi žmonių eilė ir viskas taip greitai ir operatyviai vyksta, kad ta eilė neužtrunka. Nesu greito maisto mėgėjas, bet tie dešrainiai – tikrai kažkas tokio. Neįsivaizduoju, kaip dešrainis gali būti skanus arba neskanus – tai tiesiog dešrainis. Bet mano ragautieji – kažkokia fantastika!“ – pasakojo aktorius, kuris apsilankė garsiausiame Islandijoje dešrainių kioske. Beje, ten dešrainių ragavo ir buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas.
Prakalbus apie maistą neliko nieko kito tik paklausti – tai ar ragavote tradicinių islandiškų patiekalų?
„Kadangi gyvenome kotedže, turėjome galimybę gaminti patys. Visiškas paradoksas – nuvažiavę į Islandiją mes gaminome lietuviškus patiekalus: balandėlius, šaltibarščius, barščius ir visa kita. Kadangi vienas iš draugų gyvena Islandijoje, jis to lietuviško maisto gal ir buvo pasiilgęs. Mes po kavines nesitrankėme, beveik visą laiką praleidome kelyje, mašinoje. Tai, ką pasidarydavome namuose, įsidėdavome į kelią. O bandyti improvizuoti ir gaminti islandiškos virtuvės patiekalus jos neišmanant – nebuvo prasmės. Gaminau tai, ką mokėjau geriausiai – iš islandiškų produktų lietuviškus patiekalus. Skonis absoliučiai kitoks!“ – teigė jis.
Aktorius pasakojo, kad marinuoti burokėliai ten saldūs, druska nesūri, česnaką galima valgyti kaip obuolį, svogūną taip pat: „Viskas pasirodė prėska, be charakterio. Nenoriu sakyti, kad visa islandų virtuvė tokia, bet kai norėjome pasiaštrinti ar pasirūgštinti-pasisaldinti gyvenimą, reikėjo įdėti daug pastangų.“
Nors ir neišbandė islandiškos virtuvės sočiųjų patiekalų, G.Ivanausko kompanija pasimėgavo kepiniais ir vafliais. „Jaukioje kavinukėje-desertinėje ragavome vaflių. Vaflis yra vaflis, jis negali būti skanus arba neskanus. Bet ten buvo kažkas tokio – su grietinėle ir džemu“, – kelionės meniu pasirinkimus vardijo G.Ivanauskas.
Apsilankę Islandijoje žmonės prisimena ne tik nuostabią gamtą, bet ir dideles kainas. Kiekvienas islandas turi bent kelis tradicinius megztinius, kurie labai patinka ir keliautojams. Tačiau įsigyti tokį – gali ne kiekvienas.
„Aš tiek neuždirbu. Man labai keista, juk tai nacionalinis produktas – avies vilna. Tų avių nesuskaičiuojama gausa ir ta vilna juk nieko nekainuoja, avys ganosi po kalnus, ėda žolę ir islandams belieka tik nusiskusti tą vilną. Bet tų visų dirbinių kainos yra neįmanomos. Mokėti 200–300 eurų už avies vilnos megztinį man atrodo per daug. Pirštinės ir tos 40–60 eurų. Bulvių kilogramas ir litras kefyro kainuoja 10 eurų“, – stebėjosi G.Ivanauskas.
Net ir matydamas tokias kainas, aktorius galėjo ramiai keliauti po salą, mat jo draugai viskuo pasirūpino ir jis neturėjo saloje išleisti nė kronos: „Išleidau tik 10 eurų – sumokėjau už bilietą nuo Vilniaus iki Kauno oro uosto.“
Po atostogų tiesiai į spektaklio „Lokis“ repeticijas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre grįžęs G.Ivanauskas dar kartą pasidžiaugė iš draugų gauta dovana ir Islandija. „Tai labai gera šalis važiuoti su tokia dovana, nes vykti kur pigiau – neapsimoka. Sau turbūt ne kiekvienas galėtų leisti dovanoti savaitės trukmės kelionę į šią šalį su nakvyne viešbutyje, nuomojama mašina ir kitais privalumais“, – juokėsi G.Ivanauskas.
