– Naujame TV3 seriale „Broliai“ Jums teko trijų sūnų motinos vaidmuo, vyras restauratorius. Ar motinų vaimenys įprasti Jūsų karjeroje?
– Ne, nėra įprasti, tačiau pastaruoju metu – be galo malonūs. Seriale vaidinu motiną, kuri turi tris sūnus, kaip ąžuolus. Tai toks pasitenkinimas – žiūriu į juos ir galvoju: o dieve, koks kaifas būtų, jei jie visi būtų mano. Seriale atsirado ir naujų siužetinių linijų, kurios man labai įdomios. Atsiskleidžia, kad mano herojė Julija dirbo vaikų namuose. Tai labai mane šildantis dalykas, nes tokį darbą visai mielai būčiau galėjusi dirbti. Paaiškės ir dar keletas neįtikėtinų faktų apie mano šeimą seriale – situacijos dar labiau aštrės. Ir žiūrovams įdomiau, ir man pačiai, kaip aktorei, įdomiau vaidinti.
– Iš kur semiatės įkvėpimo vaidybai, to reikalingo aštrumo?
– Pats gyvenimas diktuoja. Kažkas yra matyta, kažkas paskaityta, kažkokios situacijos yra iš tikro gyvenimo. Kine ir yra tas žavumas, kad viskas yra čia ir dabar, rytojaus – nebus. Kas suvaidinta, – nebepervaidinsi, nebepataisysi. Man tas ekstemalumas labiausiai ir patinka.
– Kokie Jūsų santykiai su serialo „Broliai“ kolega Vytautu Rumšu vyresniuoju? Jau yra tekę kartu vaidinti?
– Ne, niekada neteko. Aš labai patenkinta, Vytautas man labai patinka kaip aktorius. Jis yra puikus žmogus, aktorius, kolega, mes puikiai sutariame. Man regis, pakankamai gerai jaučiam vienas kitą. Dar seniau, prieš „Brolių“ filmavimus, scenaristo Broniaus Bušmos buvo pasakyta, kad scenarijų rašė galvodamas, kad vaidinsime kaip tik aš ir Vytautas. Iš karto toks geranoriškumas kilo. Labai miela ir malonu iš karto žinoti, ką darysi, su kuo vaidinsi. Aš esu labai patenkinta savo partneriu.
– Malonus jausmas aktorei žinoti, kad scenarijus, personažas buvo kuriamas specialiai jai?
– Taip! Kai rašo tau, – tikrai, labai malonu. Jau tada Bušma klausė, ar sutiksiu vaidinti. Mane iš karto papirko. Labai gražiai paklausė: „Ar eisit su Vytautu vaidinti?“ „Tai aišku, žinoma“, – atsakiau.
– O kaip sekasi su jaunąja karta dirbti?
– Vytukas (Vytautas Rumšas jaunesnysis – aut. past.) man iš viso yra kaip vaikas, jis mano sūnaus Kosto metų ir jie seniau labai bendravo, kai buvo jaunesni, į sodybą kartu atvažiuodavo. Jokūbas, Bareikio sūnus, irgi labai savas, nuo mažų dienų pažįstamas. Tik su Karoliu (aktorius Karolis Sakalauskas – aut. past.) pirmą kartą serialo filmavimo aikštelėje susitikau.
– Ar tariatės su savo šeima, su vyru aktoriumi Kostu Smoriginu dėl naujų vaidmenų?
– Praktiškai ne. Pasitariu kartais, bet sprendimas vis tiek būna mano.
– Palyginus darbą teatre, kur vyksta ilgas kūrybinis procesas, su filmavimusi seriale, kur greiti tempai, – kuris darbas yra arčiau širdies?
– Man labai patinka filmuotis. Mano jaunystėje režisierius Algirdas Dausa filmavo tokį filmą, kuriame aš vaidinau. Tada buvau dar trečiame kurse. Pats filmas nepasisekė ir man buvo uždėtas kryželis. Man liko komplekstas – nebenorėjau eiti į jokias atrankas ir iki šiol kino studijoje mano nuotraukų nėra. Kviečia kur nors į Minską, prie Maskvos – su malonumu važiuoju, drąsiausiai viską darau, viskas puiku. O čia kažkaip... Bet filmuotis man labai patinka.
– Tai ir vienas žodis gali užblokuoti?
– Taip, tikrai. Tai lieka labai ilgam, atsiranda menkavertiškumo kompleksas. Galvoji, gal iš tiesų negali. Baisu. Studijų metais irgi daug kompleksų buvo įvaryta. Studijuodama daugiau kompleksų įgavau, negu aš jų turėjau atvažiavusi iš Žemaitijos. Atvažiavau tokia pasitikinti savimi, tokia provincijos gražuolė. Turėjau nuostabias drauges, kurios mane labai palaikė ir tai suteikdavo pasitikėjimo. O čia tik – bum ir viskas, atrodė, kad nieko nebegali, kad nieko nemoki. Būdavo, eini, repetuoji, vaidini, o kojos taip dreba. Skaudžiai dužo dėstytojų idealai – jautėsi jų nesupratimas. Manau, kad dėstytojams, kaip ir studentams, turi būti vykdoma atranka, ar jie iš viso gali dirbti su jaunais žmonėmis. Aš pasižiūrėdavau, kaip, pavyzdžiui, V. Prudnikovas dirba su mano sūnumi, su kitais studentais, tai yra fantastika. Man taip gražu, kaip jie dainuodavo, prakaituodavo, raudonuodavo. Jei ne Prudnikovas, gal mano sūnus nebūtų ir mokslų baigęs, nes sūnui patiko tik dainuoti. Ne visus dalykus norėjo lankyti, buvo toks „atlapadūšis“, draugai rūpėjo. Tai jei ne dėstytojo kantrybė, jutimas, matymas, ką jis gali padaryti, kas iš jo gali išeiti, tai nežinau, kaip būtų buvę.
– O kaip Jūs, mergaitė iš provincijos, sugalvojote stoti į aktorinį?
– Aktorė Eugenija Pleškytė man buvo stimulas. Jos sesuo gyveno tame pačiame name Telšiuose kaip ir aš. Eugenija atvažiuodavo pas savo seserį. Iš pradžių svajojau būti medike ar sesele, tik paskui noras būti aktore atsirado po Eugenijos žvaigždės iškilimo. Tai tada ir prasidėjo būreliai, šokiai, vaidybos...
– Antrame kurse ištekėjote, atsidavėte šeimai. Ar jaučiate, kad aukojote savo karjerą dėl šeimos?
– Nemanau, kad tai – auka. Tai man priimtina. Toks buvo tarpusavio susitarimas. Tiesiog aš taip norėjau.
– Ar buvo koks nors karjeros lūžis, nuo kurio pasipylė daugiau vaidmenų, pasiūlymų?
– Vaidmenų ir taip būdavo, tik aš labai ne laiku atėjau į teatrą. Atėjo Tamulevičiūtės (rež. Dalia Tamulevičiūtė – aut. past.) dešimtukas, skirtumas tarp mūsų – dveji metai. Pas Tamulevičiūtę jau buvo penkios merginos, visoms reikia dirbti, o čia – dar viena. Visoms reikia duoti darbo, o kam duos pirmiau? Aišku, joms, o man – kas nubyrėjo. Visko buvo, bet aš jau tada susitaikiau – reikia džiaugtis tuo, ką turi, niekada ant nieko nepykti, niekada nieko nekaltinti.
– Tai teko sudurti su moteriška konkurencija, su skaudžiais išgyvenimais?
– Visko buvo... Pati skaudžiausia akimirka buvo, kai repetavome su Nekrošiumi (rež. Eimuntas Nekrošius – aut. past.) „Dėdę Vanią“. Iš pradžių Jelenos Andrejevnos buvom trys, viską surepetavome. Paskui likome dvi, suvaidinome 10 spektaklių ir taip susiklostė, kad liko tik viena sudėtis... Štai tada pajutau žiaurią nuoskaudą, nes tai buvo ypatingas spektaklis! Visos mizanscenos, judesiai buvo padaryti, sudėstyti tokia teisinga, tikslia emocine kreive. Nekrošiaus spektakliai „Pirosmani, Pirosmani“, „Kvadratas“, „Dėdė Vania“ buvo žiauriai jaudinantys. Nekrošius taip sugebėdavo artistą nuvesti, taip tiksliai... Būdavo, repetuoji, repetuoji kokią mizansceną ir mąstai: „Na, ir sugalvok tu man šitaip, kad šį tekstą sakyti reikia užsidėjus koją ant kėdės?“ O kai apgalvodavai visas jo pastabas, pateisindavai, suprasdavai, kad tai yra tiesiog genialu.
– Su kuriuo dar režisieriumi svajojate padirbėti?
– Nieko nesvajoju, kas bus, tas tebūnie, tuo labai džiaugsiuos. Nieko nefantazuoju, gyvenu šia diena ir man gera. Nenorėčiau grįžti atgal, į studijų metus. Stresas, nervai, man atrodo, nebeišgyvenčiau (juokiasi).
– O aktorinės ambicijos?
– Aš tikiuosi, kad dar esu reikalinga, ir viskas. Tuo labai džiaugiuosi!
