„Intensyviau piešiu jau kokius 4-erius metus. O prieš tai nebuvo laiko... Visada piešiau, visada kažką turlinau, bet tik vėliau nusprendžiau rimčiau pabandyti, pasiryžti, pasiimti spalvų ir teptukų“, – pokalbį su 15min pradeda R.Bružas.
Stebint žurnalisto piešinius, neįgudusiai akiai būtų išties sunku pastebėti, ar jų autorius yra profesionalas, ar ne. Tačiau R.Bružas pabrėžia šio amato nesimokęs, tiesiog per daugelį metų profesinės veiklos išlavinęs savo žvilgsnį.
„Tai yra vizualika, todėl to kažkaip nesureikšminčiau. Manau, kad daugelis žmonių, dirbančių su vizualika, vienaip ar kitaip turi gebėjimus. Tai yra tas pats žanras“, – sako jis. Paklaustas, kokio žanro yra jo paties kūriniai, režisierius teigia, kad, matyt, tai būsiąs popartas.
„Vis dėlto, kadangi esu savamokslis, save sunku įsprausti į kokį nors žanrą“, – kalba R.Bružas. Nesimokius tapyti sudėtinga įžvelgti ir kokį nors progresą, mano pašnekovas. „Bet viskas ateina su patirtimi, su praktika. Pamatai, kad galima vienaip, galima kitaip, tada bandai paprastesnį dalyką ar pabandai priimti iššūkį. Tokiu klaidų principu stumiesi, irkluojiesi į priekį“, – patirtimi dalijasi vyras.
O kaip į priekį tuos ketverius metus irklavosi pats R.Bružas? Kiek naktų jis skiria, tarkim, vienam paveikslui? Atsakydamas į šį klausimą žurnalistas pabrėžia, kad laiko prasme atvejų pasitaikydavo labai įvairių.
„Dažniausia, kiek laiko ištaikau prisėsti prie drobės, tiek ir skiriu. Formatai yra dideli. Kaip bebūtų paradoksalu, bet juos piešti yra lengviau. Tuo labiau kad manieji labai detalūs ir smulkūs.
Tai labai priklauso nuo to, kiek randu laiko, visgi jį reikia išvogti iš savo darbų. Vidutiniškai tai išeina apie porą savaičių, o sudėtingesniam piešiniui skiriu apie tris savaites“, – kalba pašnekovas ir priduria, kad nuo baltos drobės iki lako užpurškimo susidaro maždaug toks laiko tarpas.
Už piešinius – tūkstančiai eurų
Kol kas R.Bružas tapybą laiko hobiu, tačiau, kaip pats pasakoja, vieną dieną galerija pastebėjusi jo kūrinius. Šie jai patikę, todėl galerija paskelbusi prekybą neprofesionalo menu.
„Todėl mano piešiniai virtualioje galerijoje ir guli. Jeigu kam nors tai pasidaro įdomu, atrodo gražu ar patrauklu, atrodo, kad tai tinka prie jų sienų ar kažkaip sutampa vibracijos su tuo, ką jie mato, tai jie tą paveikslą įsigyja“, – paaiškina pašnekovas.
Jis sako, jog toks galerijos sprendimas jam, kaip savamoksliui, tikrai sukėlęs malonių jausmų. „Jeigu feisbuke rašai eiles, jas paskelbei feisbuke ir tau paskambino leidykla ir pasakė, žmogau, pagalvok, mes mielai išleistume tavo haiku ar poezijos rinkinuką, juk tikrai paglostytų širdį“, – palygina jis.
Paklaustas apie tai, kokiomis kainomis parduoda savo piešinius, R.Bružas sako pats tuo neužsiimantis, o kainas nustatanti pati galerija. „Neįsivaizduoju. Man iš principo materialumas šitoje srityje nėra skanus, kalbant apie tai, kiek kainuoja paveikslas. Kiek įvertino, tiek ir kainuoja. Man nėra skanus verslo momentas šitame“, – sako jis.
Ir visgi atsidarius tinklalapį, kuriame nusidriekia gausybė žurnalisto piešinių, galima pastebėti, kad kainos čia įvairios – jos svyruoja nuo 555 iki 2715 eurų. Bet pats R.Bružas sako tuo užsiimantis dėl to, kad tai yra smagi veikla.
„Yra toks dalykas, kad visų pirma piešinys piešiamas ne tam, kad jį parduotum, tikrai ne dėl to. Jeigu pradėsi piešti tai, kas yra einama, tai reikėtų piešti turbūt kačiukus (pagal like'us feisbuke taip atrodo).
Tu pieši tai, kas tau patinka, tai, kas tau gražu, darai tai, kas tau kelia iššūkį ir tikrai negalvoji apie tai, ar kažkas tau paeis, ar nepaeis. Tikrai ne. Bent aš apie tai negalvoju. Apsimokėjimas tai nežinau... Tokiomis kategorijomis man nepavyksta mąstyti“, – pripažįsta vyras.
Be to, kaip juokauja jis, jei piešinių neparduotų, tai namie nebeliktų laisvų sienų. „Namie yra iškabintas visas mano kabinetas. Taip pat jų guli ir ant grindų, yra atremtų į sieną. Nenoriu būti sandėliu. Tai yra įdomumas, to žaidimo dalis – pasidalinti su žmonėmis“, – mano Rimas.
Profesijos keisti nežada
Nepaisant to, kad žurnalisto piešinių pasisekimas nemažas, o ir socialiniuose tinkluose paliekamų komplimentų, rodos, nestinga, R.Bružas anaiptol nežada mesti darbų ir pasinerti į teptuko ir drobės džiaugsmus.
„Jau dvidešimt keleri metai, kai save realizuoju televizijoje ir filmuose. Kadangi vizualieji menai man artimas dalykas, tai yra dar viena dėlionės dalis į bendrą paveikslą. Tikrai neturiu pretenzijų organizuoti parodų, tiesiog tai yra savo malonumui. Vieni vienaip medituoja, kiti kitaip. Tai mano meditacija yra tokia“, – tikina pašnekovas.
Tiesa, net ir apie profesionalius tapybos mokymus jis visai nesvarstąs. „Niekada neturėjau tokios minties, nes puikiai žinau, kad jeigu nori kažką daryti profesionaliai, tam reikia skirti daug laiko ir daug pastangų. Dabar turiu daug projektų televizijoje, yra dokumentikos projektų... Todėl net nėra tokio poreikio“, – teigia R.Bružas.
Vėliau vyras atskleidžia, kad net ir jo pasirinkta tapymo maniera – ne itin detalus ar realus žmonių vaizdavimas – galėtų sufleruoti apie šiokias tokias žinių spragas. Kad nereikėtų atsiversti žmogaus anatomijos vadovėlių, detaliai vaizduoti veidus ar kūnus žurnalistas vengia.
„Iš dalies aš taip sukčiauju“, – juokiasi jis.
Įkvėpimą randą dirbdamas
R.Bružo piešiniuose vaizduojami ir Lietuvos visuomeniniai veikėjai, ir šokėjai, ir atsitiktiniai veidai. Rodytųsi, nėra itin aiškios tendencijos. Žurnalistas paaiškina, jog tai, ką pavaizduos, dažniausiai priklauso nuo to etapo ar momentinės veiklos, projekto, vidinės būsenos.
„Yra momentų, kai tau norisi daug spalvų, kad tai būtų ryšku. Vėlgi, turbūt čia yra kažkoks veidrodis“, – svarsto pašnekovas. Visgi atsakymo į amžinąjį klausimą, iš kur ateina įkvėpimas, jis, kaip ir daugelis kitų menininkų, teigia neturįs.
„Nežinau ir turbūt daug kas negalėtų atsakyti, išvesti formulę, kaip tą įkvėpimą prisišaukti ar kokiais keliais jis ateina. Bet kažkas yra pasakęs, kad įkvėpimas ateina dirbant. Man taip pat labai patinka, kaip sako Algimantas Čekuolis, kad jis kasdien parašo po tam tikrą ženklų skaičių. Tokios formulės galėtų galioti ir kitose srityse, nes kai tu darai, tai ir padarai“, – pokalbį užbaigia pašnekovas.
-
Ką išgyvena verslą turinčios garsenybės? Nors Ž.Žvagulis statys šakotyną, kitų nuotaikos – liūdnesnės
-
Katažinai Zvonkuvienei – 40: apie sunkią vaikystę, joje atrastą talentą ir kelią į televizijos ekranus
-
Beveik dviem mėnesiams su sužadėtiniu Japonijoje įstrigusi E.Jakštytė grįžo namo: „Teks ieškotis darbo“
