Valdemarui Chomičiui rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti, kiek gyvenamųjų vietų yra pakeitęs. O nuo praėjusių metų spalio jis su šeima apsigyveno Alytuje – tapo „Dzūkijos“ komandos vyriausiojo trenerio pavaduotoju, vėliau perėmė jo pareigas. Ir neslepia, šį miestą pamilo iš karto. Juk po ilgo gyvenimo svetur žavi kiekvienas Lietuvos kampelis, tad tik pasibaigus sezonui skubėjo išbandyti ir lietuviškąjį pajūrį, ir atsigavusį Birštoną, kuriame su žmona Agne yra dažni svečiai.
„Lietuvoje nuostabiai gera ir gražu. Tiek daug vietų pamatyti“, – vienu balsu taria sutuoktiniai. Tik abu sutinka – gyvendami užsienyje atostogų metu traukė namo, į gimtinę, o dabar norisi kiek įmanoma daugiau pamatyti.
Ši vasara – ne išimtis. Jau kelerius metus iš eilės birželį Valdemaras su visa šeima ir gausia draugų kompanija susitinka vis kitoje šalyje, šiais metais žemėlapyje buvo pažymėta Nica. O tik grįžę iš Pietų Prancūzijos kelioms savaitėms keliavo į Malagą, kur gyvena trys jo dukterys: Lina, Aistė ir Rasa. Po kone kasmetinės viešnagės Ispanijoje mėnesį atostogavo Tenerifėje.
„Esame keliautojai, kuriems viskas tinka. Kaip su muzika, kurios klausomės pagal sąlygas. Pavyzdžiui, jei reikia energijos, užsileidžiu „AC/DC“, bet prieš miegą juk jų nesiklausysiu – groja klasikinė muzika. Viskas priklauso nuo mūsų norų ir sąlygų“, – save, kaip keliautoją, pristato V.Chomičius.
„Bet turime ir šalis bei miestus, kur labai mėgstame važiuoti. Tikriausiai aštuntąjį kartą važiuojame į Nicą, kiekvieną vasarą lankomės ir Malagoje, kur per Jonines švenčiame Valdemaro dukters gimtadienį. Ir labai mėgstame Ameriką. Tai į vieną iš šių šalių bent kartą per metus tikrai nuvažiuojame“, – patikslina Agnė.
Savo kelionių patirčių papasakoti kol kas negali tik sutuoktinių pirmagimė Ieva Marija. Bet ji keliautojų gretas papildė jau seniai. „Su ja pradėjome keliauti nuo dviejų mėnesių. Kadaise skaičiavome, kad būdama metukų ji jau buvo skridusi maždaug 40 kartų“, – juokėsi Agnė.
„Jau toks mūsų gyvenimas, kad tenka dažnai keliauti. Neslėpsiu, prie to teko priprasti. Bet būtent todėl mūsų namuose nėra nė vienos gėlės. Kadangi tiek keliaujame, negalime nieko auginti. Tad stengiamės neprisirišti nei prie daiktų, nei augalų“, – sako Valdemaras. O žmona netrukus, daugelio moterų nuostabai, priduria: „Galime susikrauti daiktus per penkias minutes ir važiuoti, taip ir gyvename“.
Ir nors abu savęs nepriskiria jokiai keliautojų kategorijai, Valdemaras pabrėžia – niekas geriau neišvalo galvos kaip kelionės automobiliu. „Taip esame visą Europą apvažiavę: Vokietiją, Belgiją, aplankėme pasaulio vyno parodą, vėliau važiavome iki Šiaurės Ispanijos, į Gibraltarą, vėliau per visą Prancūziją, Italiją. Taip gali pamatyti visą grožį, viską pajausti“, – sako jis.
Taip ir maršrutą pagal savo norus susidėlioti gali. Nes bendros kelionės ir pagal tvarkaraštį sudėliotos išvykos sutuoktinių tikrai nežavi.
O palankstę pirštus ir paskaičiavę, kiek valstybių jau yra aplankę, abu juokiasi, kad dar tikrai negana. „Iki pusės pasaulio dar trūksta, bet laiko yra“, – šypteli Valdemaras, savo sąskaitoje turintis net 67-ias valstybes. Tik kai kurios iš jų gyvenime paliko ryškesnį atspaudą – Ispanijoje legendinis krepšininkas gyveno kone dvidešimtmetį, Rusijoje – 14-ka metų, dar kelerius Ukrainoje.
Ir nors pasaulis traukia ir vilioja, abu vienbalsiai sako, kad užsienis niekada neatstos gimtosios Lietuvos. „Išsikraustyti gyventi į kitą šalį nenorėtume. Geriau gyventi Lietuvoje ir dažniau išvykti į užsienį pailsėti. Kai gyvenome Maskvoje ir Ukrainoje, mes labai pasiilgdavome gimtinės, namų, draugų. Ir mums labai gerai visada čia sugrįžti“, – sako Agnė.
„Kokius draugus besusirastumei užsienyje, jie niekada neatstos tikrųjų, esančių čia. Turiu tikrai daug artimų draugų, su kuriais visais dažniausiai susitinkame per mano gimtadienį. Kai būnu išvažiavęs, stengiuosi perkelti varžybas, kad tik gimimo dieną būčiau čia“, – sako Valdemaras.
Nuotaikingai gimimo dieną gegužės 4-iąją jis atšventė ir šiemet. 59-asis gimtadienis buvo pažymėtas ypatingu siurprizu: „Iki pat galo netikėjau, kad kas nors laukia. Pirmą kartą nieko neorganizavome, todėl nusprendėme pavakarieniauti, o vėliau važiuoti į sodybą pas Marčiulionį. Atvažiavus visur tylu, ramu, o tada ateina Šaras su raketėmis, sako, gal eime pažaisti tenisą. Iki paskutinės sekundės nieko neįtariau, bet netrukus pasirodė ir daugiau draugų. Išėjo tikrai puikus vakaras“, – juokiasi Valdemaras.
