Tęsinys. Pradžią rasite čia.
– Kokia Ingeborga Dapkūnaitė yra namuose? Mėgstate gaminti, o galbūt megzti?
– Moku megzti. Kepurių esu visiems primezgusi. Ar tai mano firminis dirbinys? Ne, aš neturiu nieko firminio. Tiesiog, kai nesugalvoju ką čia padovanoti kam nors gimtadienio proga, imu megzti. Ypač kai turiu porą laisvesnių akimirkų tarp filmavimų. Žinot, būna dienų, kai tave filmuoja iš nugaros, daro įvairius dengimus. Atsiranda labai daug laukimo, o tuomet megzti būna super.
– Kaip dažnai skaitote knygas?
– Skaitau. (Tai pasakiusi Ingeborga, nugrimzta į vaikystės akimirkas).
Žinote, kokie gražiausi mano vaikystės prisiminimai? Mezgimas pas bobutę ir aš, šokanti kambaryje. Teatras. Atsimenu, kai kartodavau tą, ką matydavau scenoje. Daugiausiai tai buvo scenos iš „Madam Butterfly“. Užsidėdavau chalatą, įsmeigdavau virbalus į plaukus ir lakstydavau.
– Kaip apskritai prasideda Jūsų diena? Kelintą valandą keliatės?
– Jeigu filmuojuosi, keliuosi šeštą ryto. Kai viskas vyksta užsienyje, vairuotojas atvažiuoja manęs pasiimti vėliausiai 7-ą valandą ryto, jei labai pasiseka – 8-ą. Nes šviesą reikia gaudyti. Jūs patys žinote (juokiasi).
O jeigu aš turiu laisvą dieną ar atostogauju, vis tiek keliuosi pusę septynių. Dievinu rytą. Jeigu gerai jaučiuosi, galiu visus darbus nudirbti atsikėlusi. Tiesa, atostogų metu labai mėgstu 6-ą ryto eiti pasivaikščioti. Dar dažnai darau mankštą, tokią saviveiklinę.Vilniuje yra tik viena didelė problema. Kai važiuoji taksi per akmeninį grindinį, negali rašyti SMS'ų
– Filmuojatės skirtinguose pasaulio miestuose. Kaip po darbų svetur Jums atrodo Vilnius?
– Šio miesto negalima lyginti su nė vienu. Vilnius buvo, yra ir bus man pats gražiausias miestas pasaulyje. Nes aš gimiau, išaugau centre. Tiesa, Vilniuje yra tik viena didelė problema. Kai važiuoji taksi per akmeninį grindinį, negali rašyti SMS'ų (garsiai kvatojasi). O visa kita čia – idealu. Jūs turbūt suprantate, kad aš juokauju apie akmenis... Vilnius yra mano miestas, aš jį žinau kaip nuluptą. Nors iš tikrųjų, čia visada galima atrasti kažką naujo.
– Tarkime, ar norėtumėte spindinčius pasaulio kampelius, kur paprastai atostogaujate, iškeisti į mūsų Nidą?
– Žinoma! Man labai patinka Nida. Apskritai viskas labai patinka Lietuvoje.
– O Jūs lietuviškai paprastai šnekate tik tuomet, kai atvykstate į namus?
– Jeigu būnu su lietuviais, visuomet šneku lietuviškai. Turiu vieną draugę lietuvę Maskvoje. Kartais būnant kompanijose mes paslaptis išsakome viena kitai lietuviškai, kad niekas nesuprastų. Tačiau tuomet aplinkiniai mums sako: „Kokia graži jūsų kalba.”
– Pakalbėkime apie Jūsų darbus. Neseniai filmavotės juostoje „Farewell Affair”. Daug laiko praleidote Paryžiuje. Kokie prisiminimai iš šio miesto?
– Tai buvo pasaka, o ne darbas. Svajonė! Visomis prasmėmis. Į tai, kokiame viešbutyje gyveni ir kokiu automobiliu tave vežioja, buvo nusispjauti. Žmonės, su kuriais dirbau, visa kompanija buvo tiesiog fantastiška. Taip visi gerai dirbo, o dar koks režisierius... Eini vakare miegoti ir galvoji, kaip čia greičiau atsikelti ir vėl skubėti kartu su visais dirbti. Taip būna retai. Pinigai buvo nesvarbus dalykas. „Farewell Affair” filmavimo aikštelėje visi valgėme vienoje salėje: ir apšvietėjai, ir artistai. Visi lygūs, nes visi darėme tą patį darbą.
– Kaip gaunate vaidmenis filmams? Kaip paprastai viskas nutinka?
Juokingai buvo su paskutiniais vaidmenimis. Įsivaizduokite, skambina man Balabanovas (rusų režisierius Aleksejus Balabanovas – aut.past). Su juo kartais pabendraujame. Klausia jis manęs, ką veikiu. O pats sako, kad ruošia filmą „Morfijus”. Aš jam pareiškiu, kad jau laikas mane filmuoti. Tačiau jis atsako, kad visiems pasiūlė vaidmenis. Toliau teiraujuosi, galbūt kažkas atsisakys vaidmens. O jis man atsako: „Greičiausiai atsisakys, tačiau tik todėl, kad reikia daug nuogai vaikščioti ir oraliniu seksu užsiiminėti. Ir iš viso, ten toks žiaurus filmas, jis ne tau.”
Nepatikėsite, po kelių dienų jis man pasakambinęs pasakė, jog sukurs man personažą. Pamaniau: valio, šiaip ne taip įsiprašiau (juokiasi).
– O kaip gavote vaidmenį filme „Farewell Affair”?
– Gavau elektroninį laišką su scenarijumi. Vėliau man pranešė, kad prancūzai suka juostą. Mano agentas sakė, kad kompanija ir režisierius yra labai geri. Tuo pat metu buvau gavusi pasiūlymą filmuotis komedijoje, kurios labai norėjau. Buvau suplanavusi, kad žiemą filmuojuosi Balabanovo „Morfijuje”, o vėliau maunu į komediją. Gavosi kitaip: žiema praėjo, o Balabanovas nusikėlė (juokiasi).Inga, Ingeborga, I decided. You are my Natasha (Ingeborga, aš apsisprendžiau. Tu busi mano Nataša)
Galiausiai susitikusi su tuo prancūzų režisieriumi (Christianas Carionas – aut.past) supratau, kad „Morfijuje” nusifilmuoti spėsiu, tačiau komediją teks užmiršti. Prancūzui sakau: „Ką man padaryti, kad jūs filmuotumėte mane šiame filme?” Iš pradžių jis paprašė 10 dienų apsvarstyti, tačiau atsisveikinant režisierius man pasakė: „Inga, Ingeborga, I decided. You are my Natasha (Ingeborga, aš apsisprendžiau. Tu busi mano Nataša)”. Taip aš ir papuoliau į tokius du projektus. Tuo metu skraidžiau tarp Paryžiaus ir Sankt Peterburgo. O tai ne patys blogiausi miestai pasaulyje (juokiasi).
– Kaip vertinate A.Balabanovą?
– Aš Balabanovą labai myliu. Tikrai. Jis yra be galo talentingas. Mane E.Kusturica išmokė, kaip atskirti talentą. Talentingą režisierių matai pagal kadrų gilumą. A.Balabanovas dirba taip, kad matosi visos, net smulkiausios detalės greta esminių dalykų. Jis visada savo filme atkuria tikrą gyvenimą.
Trečioji interviu dalis
