„Mums viskas gerai. Jaučiamės pozityviai, labai gerai sutariame. Net nežinau, kaip apie tai kalbėti, nes jau atsikandau, kad kiekvienas žodis gali būti nukreiptas prieš mane“, – tik atsiliepęs telefonu pripažino Saulius. Kalbėti apie skyrybas nėra lengva, bet jis tikisi, kad šis interviu padės panašią situaciją išgyvenantiems žmonėms.
Jis pripažįsta, kad jo ir Karinos situacija yra unikali. Kaip šokėjas atskleidė 15min, jiedu su Karina skirtis nusprendė daugiau nei prieš metus, tačiau iki šiol gyvena kartu. Sutaria, bendrauja, vienas kitam nusiunčia ir smagų internete matytą įrašą. Taigi, kas nutiko, kad ši pora pasuko skirtingais keliais?
– Kokie šiuo metu jūsų su Karina santykiai?
– Esmė tokia, kad mes su Karina ilgai gyvenome kartu. Gerai sutarėme, viskas buvo gerai, bet kartais tarp žmonių atsitinka taip, kad atiduoti vienas kitam viską, ir pats atiduodi, ir iš antros pusės pasiimi viską, ateina laikas, kai nebeturi, ką duoti ir ką imti. Mūsų santykiai tapo tarsi brolio ir sesers. Mes jokiu būdu nesidraskome, nesipykstame, gražiai sutariame. Iki šiol vienas kitam valgyti padarome reikalui esant, bet mūsų santykiai yra pagrįsti kitkuo.
– Labai gražu tai girdėti. Ir, kaip suprantu, jūs vis dar gyvenate kartu?
– Taip.
– Bet kai poros tęsia savo bendrą gyvenimą, kartais atrodo, kad galbūt taškas nėra padėtas?
– Ne, taškas yra padėtas. Tiesiog atėjo laikas, kai abu supratome, kad viskas išsemta. Karina net nusipirko namą šalia manęs, visai netoli. Penkios minutės kelio nuo manęs. Tad bus patogu auginti vaiką, nors jokiu būdu neplanuojame ateities. Mes planuojame gerai sutarti. Žinome, kad mūsų laukia ilgas gyvenimas ir mes turėsime bendrauti, tad norisi, kad bendravimas būtų kokybiškas ir gražus.
– Kas padėjo po skyrybų atsidurti tokiame taške?
– Pagrindinis dalykas yra vaikas. Bet aš dabar irgi galvoju – yra žmogus, su kuriuo aš praleidau nemažai laiko, didelę dalį savo gyvenimo, ir aš manau, kad ji tikrai nusipelnė būti laiminga, mylėti, galbūt kitaip mylėti, galbūt tokio kitokio gyvenimo. Ir aš tikrai ją visuomet palaikysiu, be jokios pagiežos ar pykčio.
Nežinau, gal toks suvokimas atėjo su amžiumi. Keista, bet jaučiu tarsi meilę sesei. Tai ir linkiu jai viso ko geriausio. Toks atsitiko dalykas, iš mano pusės tai tikrai, iš jos – irgi.
– Ar dabar esate vienišas?
– Šita tema nekalbu.
– Bet ar nėra baisu, kad ir kiti jausmai išsisems, dings jausmai?
– Aš nežinau, kažkada suvokiau, kad mūsų tėvai gyveno visai kitaip. Susituokė ir iki gyvenimo pabaigos. Bet esmė tokia, kad viskas pasikeitė – gyvenimo tempas, skubėjimas. Kai jie organizuodavosi susitikimus, duok Dieve, jei su kokiu vienu žmogumi per savaitę susitikdavo. Šiais laikais susitikimų vyksta dešimt per vieną dieną. Ką turiu omeny – jaučiu, kad mes per 10 metų nugyvename jų šimto metų tempą.
– Ar bandėte išsaugoti santuoką? Galbūt kreipėtės pas psichologą?
– Ne, pas santykių psichologą nesikreipėme. Nežinau, kiek turi būti protingas ir genialus sprendimas išsiskirti labai gerai sutariant. Tai, matyt, yra pribrendęs reikalas. Tiesą sakant, supratome, kad išsisėmėme. Viską atidavėme, ką galėjome.
Sėdi ir psichologiškai supranti, kad viskas. O visą gyvenimą pragyventi kaip broliui su seseria nesinorėjo. Norėjosi kito etapo, judėti toliau, o kol šitas nėra užbaigtas, versti naujo lapo neįmanoma.
– Tai nebuvo skubotas sprendimas?
– Neoficialios skyrybos įvyko prieš pusantrų metų. Oficialios – dabar. Mes abu neturim daug laiko, tai ir skyrybos užtruko, nes eiti, rašyti skyrybų prašymą irgi reikėjo laiko. Tai padarėme tik dabar, nors skyrybos įvyko gerokai anksčiau.
– Kaip jūs šią žinią pranešėte sūnui?
– Kadangi esame labai užimti žmonės, vaiko priežiūra visada dalydavomės. Jis būdavo tai su vienu, tai su kitu, jis įprato, kad būna tai su mama, tai su tėčiu. Jis priprato prie mūsų tokio režimo. Aišku, sakėme, kad dabar jis turės antrus namus, jam ši mintis labai patiko. Džiaugiasi ir giriasi draugams.
Reagavo tikrai ramiai, nes ir patys neakcentavome, kad skiriamės. Mes gerai sutariame, mes bendraujame, šypsomės vienas kitam, kokį įdomų vaizdo įrašą vienas kitam nusiunčiame. Ko gero, mūsų bendravimas yra puikus pavyzdys vaikui, nežaloja jo psichikos. Jeigu mes pradėtume ignoruoti vienas kitą, rodyti piktumą, tai, žinoma, jį pajustų.
– Niekada nebuvote ta pora, kuri santykius aiškintųsi garsiai?
– Niekada. Esu tvirtai įsitikinęs vienu dalyku – kada pritrūksta žodinių argumentų, tada į darbą pakyla rankos. Kai žmonės nesusišneka, kai pritrūksta iškalbingumo, tada kyla baisūs barniai.
– O kaip jūs vertinate kalbas, kad jūsų santykius nutraukė neištikimybė?
– Ne. Čia viskas yra iš seniau. Labai natūraliai. Visiškai ne tas.
– Galbūt šiuo metu norisi pabūti vienam?
– Aš nesvarstau, kaip bus. Kaip bus, taip bus. Esminis dalykas yra pagarba. Vaikas negali tavęs pririšti būti šeimoje.
– Ką dabar suvokėte apie meilę?
– Tik vieną – meilė turi būti paremta pagarba. Ir jeigu to pagrindo nėra, praktiškai tai yra pasmerkta. Nuo to kenčia ir vaikai, ir bendri santykiai. Galvoju, kad pagarba vienas kitam yra esminis dalykas, meilė tai ateina, tai išeina, transformuojasi laikui bėgant. Tokia mano gyvenimo patirtis, džiaugiuosi, kad tai išgyvenau ir supratau.
Mūsų santykiuose su Karina pagarbos yra daug, bet mes tai išsiugdėme patys. Tai turi būti kiekvienuose santykiuose. Šalia tavęs turi būti žmogus, kuriuo tu pasitiki. Gyvenimiška patirtis parodė, kad pagarba yra visko pagrindas. Jeigu to nebus per pirmus gyvenimo mėnesius, santykiai bus pasmerkti bus iš karto.
– Įsivaizduotumėte save antrą kartą žengiantį prie altoriaus?
– Kodėl gi ne. Aišku. Aš tikrai nespjaunu į tai, bet dabar nežinau, kaip reikėtų elgtis, nes už nugaros yra didžiulė patirtis. Juk negali iš galvos išmesti to stažo. Dabar yra su kuo lyginti, galvoji, kaip norėtum, kad būtų, o kokių klaidų nesinori kartoti.
